„Surengti M. Antonioni retrospektyvą paskatino jubiliejus – šiemet jam būtų sukakę 100 metų. Be to, Lietuvoje jo kūryba buvo rodoma tik epizodiškai, todėl nutarėme ją išsamiau pristatyti. Viliamės, kad M. Antonioni filmai taps atradimu išskirtinio kino ieškantiems žiūrovams, o jau susipažinę su ja turės malonumą prisiminti, žiūrėdami filmus kino ekrane iš kino juostos“, – sakė „Skalvijos“ direktorė Vilma Levickaitė.
M. Antonioni paliko gilų pėdsaką kino istorijoje. Neretai jis pristatomas kaip vienas iš kino režisierių, pakeitusių kinematografą, ir atradusiu tik kinui būdingas priemones fiksuoti vidinį žmogaus pasaulį. M. Antonioni ypatingą dėmesį skyrė filmo atmosferai, atspindinčiai herojų jauseną, nes pirmiausiai jam rūpėjo Žmogus, genamas savo paties baimių.
Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, 7 dešimtmečio pradžioje gimė Antonioni kinui būdingas filmo herojus – asocialus individualistas, kovojantis su egzistencinėmis baimėmis, bėgantis nuo tikrovės eskapistas.
„Antonioni dažniausiai juose diagnozuodavo tai, kas gali būti pavadinta sunkiausia modernios visuomenės negalia, – jausmų ligą, pasireiškiančią abejingumu, nesugebėjimu dalytis jausmais, šaltumu“, – dėsto Ž. Pipinytė, M. Antonioni priskirianti prie savo mėgstamiausių kino režisierių.
Prieš šimtmetį Italijos miestelyje Ferara gimęs M. Antonioni (1912–2007) save išbandė įvairiose srityse – nuo ekonomikos ir verslo studijų iki kino kritikos, kol pasuko kino režisieriaus keliu. Tarptautinį pripažinimą italų kino meistras pelnė po garsiosios trilogijos „Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961) ir „Užtemimas“ (1962). „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje 1967 m. jam atnešė juosta „Fotopadidinimas“, kurią jis laikė geriausiu savo darbu.
Retrospektyva rengiama, bendradarbiaujant su Nacionaline italų kinemateka Romoje (Cineteca Nazionale) ir Italų kultūros institutu Vilniuje.
Daugiau informacijos apie retrospektyvą www.skalvija.lt