Jei kalbėtume apie Fremaux pasaulio Italiją, tai šiemet tokiame žemėlapyje trūksta tik veterano Marco BellochioBent pusvalandį iki pirmo paminėto pavadinimo kalbėjęs festivalio meno vadovas Thierry Fremaux atskleidė 95 proc. oficialios programos filmų ir paliko sau kelias alternatyvas pasitaisyti. Konkurse eilinį kartą išsirikiavo senų pažįstamų gvardija, paralelinėse Kanų programose anksčiau atrasti bebaimiai autoriai ir vienintelis netikėtas debiutantas iš Vengrijos.
Mūsų viltys išgirsti Thierry Fremaux lūpomis ištariamą lietuvišką pavardę ir filmo pavadinimą kol kas neišsipildė, bet už borto liko gausybė pripažintų meistrų ir spekuliacijomis prognozuotų režisierių. Slapukauti mėgstančio ir užuominomis klausimus atsakinėjančio Kanų meno vadovo mįsles mėginantys išnarplioti sinefilai jau pradėjo spėlioti, kurie iš Kanų laivo išmesti filmai atplukdys prestižinius liūtus gelbėjimosi ratus iškart pasiūliusios Venecijos gondolomis.
Ryškiausias pasikeitimas Kanų festivalio atrankoje – pastebimas progresas istorijoje su moterų režisuoto kino ignoravimu
Moteriška Prancūzija
Ryškiausias pasikeitimas Kanų festivalio atrankoje – pastebimas progresas istorijoje su moterų režisuoto kino ignoravimu. Nuolat kritikuotas už monopolinį prioritetą vyriškam kinui, Thierry Fremaux šiemet atsikirto su kaupu: po 28 metų pertraukos ir pirmą kartą jam vadovaujant festivalį pradės režisierė moteris. Ypatingos garbės nusipelnė režisuojanti aktorė Emmanuelle Bercot su lietuviškam repertuarui jau nupirkta nepilnamečio paauglio-nusikaltėlio brandos drama „Aukštyn galvą” (Standing Tall). Be to „Auksinės palmės šakelės” nominacijomis papildomai pasipuošė net dvi moterys (retas reiškinys Fremaux orbitoje).
Abi režisierės lyg tyčia atstovauja Prancūzijai: provokuojančia drama „Policija” atsižymėjusi gražuolė aktorė Maiwenn stebins romantine drama „Mano karalius” (My King), kurioje šalia garsiųjų vyrų Vincento Casselio ir Louiso Garrelio vaidina atidarymo ceremonijos filmo dama Emmanuelle Bercot, o Kanų „Kritikų savaitės” absolventė Valerie Donzelli primins XVII amžiaus meilės, ištvirkimo ir incesto skandalą tarp sesers ir brolio tikrais faktais įprasmintoje kostiuminėje dramoje „Margarita ir Žiuljenas” (Marguerite and Julien).
Keista Kanų aritmetika
Viena iš Kanų tradicijų – išlaikyti paslaptis iki paskutinės minutės ir skatinti spekuliacijas visais įmanomais kanalais. Atidžiau klausantys Thierry Fremaux pasisakymų ir skaitantys jo trumpas reakcijas socialiniame tinkle „Twitter” supranta, kaip teisingai išversti ir išnarplioti vieną ar kitą jo frazę. Jei pasakoma, kad filmas dar neužbaigtas, tai didesnė tikimybė, kad nepavyko susitarti su prodiuseriais, kurie nenorėjo priimti pasiūlymo startuoti žemesnėje pagal rangą programoje. Jei pasigiriama, kad dar nespėjo pažiūrėti vėliau atkeliavusių filmų, tai dažniausiai reiškia planą nuslėpti bent kelis kandidatus, kad būsimieji festivalio žiūrovai nenustotų spėlioti, diskutuoti ir analizuoti nepaminėtus pavadinimus.
Vieša paslaptis, kad Kanų strategai nevengia geidžiantiems patekti į oficialią programą režisieriams „patarinėti”, kiek reikėtų filmą sutrumpinti, ko jam trūksta, kokias scenas vertėtų pakeisti, ką būtų prasmingiau iškirpti. Niekas nesužinos teisybės geriau už jį patį, ar panašių nurodymų girdėjo atrankai naują filmą pateikęs lietuvių režisierius, montavęs kūrinį iki paskutinės leistinos minutės.
Prie visų bėdų ir primirštos festivalio praeities (pirmame pranešime spaudai paskubėta pasidžiaugti, kad Emmanuelle Bercot yra pirmoji moteris Kanų istorijoje, nusipelniusi atidarymo seanso garbės) šiemet užstrigo Thierry Fremaux aritmetika: konferencijos pradžioje pažadėjęs atskleisti 49 filmus, išvardino tik 44 pavadinimus, o du iš jų (atidarymo ceremonijos filmą ir nekonkursinę australų veterano George’o Millerio „Pašėlusio Makso” pasaulinę premjerą) paskelbė keliomis dienomis anksčiau. Ar tai reiškia, kad 5-7 filmai-nežiniukai jau atrinkti ir specialiai tik slepiami, siekiant kaitinti ažiotažą?
Dar įdomiau, kad anonsuodamas konkursinę programą matematikas Thierry Fremaux ruošėsi pagarsinti 16 atrinktų kandidatų su pažadu kitą savaitę pridėti „vieną, du, tris, keturis filmus”. Tačiau vis dėlto išgirdome 17 pavadinimų. Apmaudi arba sąmoninga klaida ragina spėlioti, kad nematomame patvirtintųjų sąraše yra daugiau filmų, kurių prodiuseriai jau susitarė su Kanų festivalio meno vadovu. Per artimiausias dienas jiems bus sudėtingiausia neišsiduoti ir žaisti pagal pasiūlytas „džokerių” taisykles, kad tik Thierry Fremaux staiga nepersigalvotų.
Elitiniai konkursantai
Tarp tų septyniolikos laimingųjų vėl susirangė „paprasti įtariamieji”. Jei kalbėtume apie Fremaux pasaulio Italiją, tai šiemet tokiame žemėlapyje trūksta tik veterano Marco Bellochio. Anksčiau apdovanoti arba išliaupsinti grandai Paolo Sorrentino (jautrioji pagyvenusių žvaigždžių „Jaunystė” – „Youth”), Matteo Garrone (ekstravagantiška fantazija „Pasakų pasaka” – „The Tale of Tales”) ir vieną „Auksinės palmės šakelę” su drama „Sūnaus kambarys” jau nuskynęs Nanni Moretti (asmeniniais patyrimais pagrįsta ir Italijos kino teatruose jau rodoma „Mano mama” – „My Mother”) gavo žalią šviesą. Antrą kartą prie palmės stiebsis amerikietis Gusas van Santas („Dramblys”), nors Japonijos miškuose ir Fudzijamos kalno teritorijoje nufilmuotą dramą „Medžių jūra” (The Sea of Trees) su „Oskaro” premijos laureatu Matthew McConaughey meno vadovas apsidrausdamas įvardyja „šiek tiek komerciniu ir netipišku režisieriui filmu”.
Stilingasis prancūzas Jacquesas Audiardas (galutinio pavadinimo neturintis ir aktorių sąstatą slepiantis intriguojantis socialinis trileris „Dheepan” apie Šri Lankos imigrantų bėdas ir džiaugsmus Paryžiuje) grįžta į Kanus ketvirtą kartą ir jau ragavo pergalės skonį su „Pranašu”. Vargu, ar kas nors išdrįstų pakrikštyti naujoku kitą amerikietį Toddą Haynesą, kuris aistringai provokuojančioje romantinėje dramoje „Kerol” (Carol) suporavo mylimiausią australę Cate Blanchett ir jaunąją žvaigždutę Rooney Mara (Davido Fincherio „Mergina su drakono tatuiruote”).
Taip pat nenuostabu, kad Azijos kortas dėlios vyriausias Taivanio maestro Hou Hsiao Hsienas (lėtai montuotas Rytų kovos menų epas „Žudikas” (The Assasin) jau bent trejus metus laikėsi festivalių radaruose), Kanuose ypač mėgstamas ir cenzūros taisykles drąsiai laužantis kinas Jia Zhang-ke (dalinai Australijoje užfiksuota graži poetinė drama „Kalnai gali išnykti” (Mountains May Depart), nuolat stebinantis garsiausias, jautriausias ir darbščiausias Japonijos režisierius Hirokazu Kore-eda (beveik autobiografinė melodrama „Mūsų mažoji sesuo” (Our Little Sister). Nesuklysime su išvada, kad šiems meistrams vieta prie Kanų stalo būna rezervuota be jokių išlygų.
Ilgai lauktas pripažinimas
Vienintelis kanadietis Denis Villeneuve’as („Moteris, kuri dainuoja”, „Kaliniai”, „Priešas”) pirmą kartą išgirdo Thierry Fremaux pozityvų telefono skambutį, bet jį puikiai pažįsta ne vien tik „Kino pavasario” žiūrovai ir Lietuvos komercinio repertuaro lankytojai. Čia jau Kanų gudruoliai privalėtų paaiškinti, kodėl paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės” pasitikėjimą užsitikrinęs išradingas režisierius taip ilgai laukė raudonojo kilimo krikšto. Meksikoje nufilmuotas trileris „Samdomas žudikas” (Sicario) papildomai suteiks Puerto Rike gimusiam aktoriui Bennicio del Toro („Che”) pakovoti dėl antrojo asmeninio titulo.
Naujais konkurso veidais įvardinti „Iltinio danties” graikų provokatorių Yorgosą Lanthimosą („Krabas” – „The Lobster”) ir perspektyvųjį norvegą Joachimą Trierą („Garsiau už bombas” – „Louder Than Bonmbs”) galime tik sąlyginai, nes jie abu įsitvirtino Kanų lygoje, ryškiai sužibėjo antrame pagal svarbą konkurse „Ypatingas žvilgsnis” ir tiesiog nusipelnė deramo paaukštinimo. Abu jaunosios kartos atstovai Kanuose prisistatys pirmais bandymais reikšti idėjas ir interpretuoti anglų kalba, o Norvegija nepaliauja triumfuoti neįkainojama nominacija po 36 metų tylos. Tiesiog įdomu, kiek prancūzų primadona ir norvegiškų bombų ambasadorė Isabelle Huppert padėjo įkopti į aukščiausią lygą jokių giminystės ryšių su Larsu neturinčiam Joachimui Trierui.
Šviežio oro gūsis
Būtent taip savo kruopščią selekciją anonsuoja paralelinė Kanų festivalio programa „Kritikų savaitė” ir į glėbį priima nežinomus, rizikingus, negirdėtus, provokuojančius debiutinius filmus, kurių prisibijo patikrintais autoriais stipriau pasikliaujantis Thierry Fremaux. Taip jau nutiko, kad oficialioje 68-ojo Kanų festivalio atsidūrė net 8 režisieriai, kuriuos anksčiau atrado „Kritikų savaitė”. Tarp jų yra australas Justinas Kurzelas (jo šokiruojantis debiutas „Snoutaunas” buvo rodytas „Kino pavasaryje”), kuris šiemet šlovingai atstovaus Didžiąją Britaniją su šiuolaikine Šekspyro tragedijos „Makbetas” (Macbeth) interpretacija ir raudonam kilimui garantuos žvaigždišką vakarą su „Oskaro” premijai šiemet nominuota žavingaja prancūze Marion Cottilard ir populiariuoju britų motociklininku Michaelu Fassbenderiu.
Svarbiausiu Kanų festivalio siurprizu iššovė iš trumpametražių filmų lygos tiesiai į pagrindinį konkursą užkeltas vengrų debiutantas Laszlo Nemesas. Jo kelią link šlovės akivaizdžiai pagreitino autoritetingas maestro ir mokytojas Bela Tarras, kurio filmuose stažavosi ir asistentu dirbo jaunasis pretendentas. Holokausto drama „Saulo sūnus” (Son of Saul) neabejotinai gaus prasčiausią dieninio seanso laiką salėje „Lumiere”, bet bus tyrinėjama po padidinamu stiklu.
Taip jau nutiko, kad oficialioje 68-ojo Kanų festivalio atsidūrė net 8 režisieriai
Šventė Rytų ir Centrinėje Europoje
Dažniausiais atvejais prodiuseriai nepriima Thierry Fremaux pakvietimo, kai filmą nusprendžiama deleguoti į „Ypatingą žvilgsnį”. Nors Kanų meno vadovas nuolat kartoja tą pačią litaniją, kad abi konkursinės programos yra lygios, tačiau ne visiems kino industrijos žaidėjams pavyksta susitaikyti su kompromisu, nes nori nenori „Ypatingas žvilgsnis” būna nurašomas į pagrindinio konkurso šešėlį, kūrybinėms grupėms netenka kopti raudonu kilimu nuklotais laipteliais ir salėje „Debussy” tik išskirtiniais atvejais susikaupia ažiotažas.
Bet mažiau ambicingiems rumunams „Ypatingas žvilgsnis” prilygsta svaigiai pergalei – pavasario saulės įkaitintas Bukareštas šiandien džiugiai švenčia pakvietimus Corneliu Poromboiu provokuojančiai komedijai „Lobis” (The Treasure) ir Radu Munteano dramai „Vienu aukštu žemiau” (One Floor Below) apie šeimos dilemą nuslėpti ar papasakoti policijai laiptinėje matyto nužudymo smulkmenas. Kartu su „Kritikų savaitės” išgarsintu režisieriumi Daliboru Mataničiumi iš Kroatijos džiūgauja prie tris istorinius laikotarpius sujungiančios ir po tris skirtingus vaidmenis atliekančių dviejų aktorių meilės dramos „Zenitas” (The High Sun) finansavimo prisidėjusios Slovėnija ir Serbija.
Durys (beveik) užsidarė
Thierry Fremaux neslepia, kad programos sudarymą užbaigė paskutinę naktį, kai laikrodis rodė pusę dviejų, o finalinius sprendimus užtvirtino paryčiais likus kelioms valandoms iki spaudos konferencijos. Švelnindamas įkaitusią atmosferą, Kanų vadas apgailestavo dėl sunkių verdiktų, ilgai diskutavo apie prisiimtą riziką (jei kuris nors filmas nepateisintų lūkesčių) ir atsiprašinėjo dėl neigiamų atsakymų filmams, kurie labai patiko jam asmeniškai. Thierry Fremaux supranta, kad nepaskelbtos ir viltingai lauktos pavardės bus garsiai aptarinėjamos, o festivalio programa besidomintys sinefilai ir kritikai bandys ieškoti logiškų paaiškinimų, kodėl pasirinktas filmas išstūmė sąlyginai vertingesnį kūrinį.
Šiandien galime tik spėlioti, kiek naudos iš Kanų „Ne” pačiups Venecija, San Sebastianas ir Lokarnas. Tikrai žinome, kad Thierry Fremaux nuojauta pavedė jau ne sykį: pernai jis nepriėmė rudenį „Auksiniu liūtu” apdovanoto švedų veterano Roy’aus Andersono, o prieš dvejus metus neįvertino „Oskaro” premiją iškovojusio lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio tyliosios holokausto dramos „Ida” stipriųjų galių (dėl teisybės turime pažymėti, kad „Idos” nenorėjo rodyti ir prašovusi Venecija).
Kanų festivalis suskaičiavo 1854 paraiškas, o galutiniame sąraše patvirtins tik 50-55 filmus, tad reali pakvietimo tikimybė skaičiuojama ypač kuklių ir beveik neįmanomų skaičių išraiška. Nepatekusių į puotą rinktinėje sutiktume prancūziškai provokuojantį erotomaną Gasparą Noe, lenkų veteranus Jerzy Skolimowskį ir Andrzejų Zulawskį, rusų maestro Aleksandrą Sokurovą, prancūzų veteraną Arnoldą Desplechiną, nenurimstantį korėjietį Hongą Sang-soo, elitinius britus Terence’ą Daviesą ir Stepheną Frearsą, tailandietį Apichtapongą Weeresathakulą, lietuvių kilmės amerikietį aktorių Seaną Penną. Venecijos dar nenuviliotus autorius iki balandžio 21 d. gali pasikviesti paralelinė programa „Dvi režisierių savaitės”. Nepamirškime ir oficialioje programoje likusių kelių auksinės vertės vietų, kuriose galbūt atsidurs paminėtieji nelaimėliai.
Kas pageidaus pažiūrėti 6 valandų filmą?
Didžiausia intriga dabar slankioja aplink portugalų režisieriaus Miguelio Gomešo („Tabu”) pasakišką epą „Tūkstantis ir viena naktis” (Arabian Nights), kuris jau turi garantuotą pakvietimą iš Venecijos, o Thierry Fremaux kol kas susilaiko nuo komentarų ir oficialių išvadų. Esminė kliūtis – nestandartinė trukmė (daugiau nei 6 valandos), raginimams trumpinti nepasiduodantis autorius ir neišsprendžiama dilema, kaip teisingai parodyti išskirtinai ilgą kūrinį, kad jis būtų pastebėtas? Tvieskiant saulei Kanuose vis tiek atsiranda tik saujelė ištvermingiausių, kurie savanoriškai izoliuoja save kino salėje ketvirčiui paros.
Ko laukti iš Kanų kino Olimpiados?
Svaresnis dėmesys Rytų ir Centrinei Europai (pagarsinti mums artimiausio regiono filmai turėtų pasipildyti ir lietuviškos trispalvės), daugiau užsienietiškų bandymų kurti anglų kalba, pernelyg mažai ispanakalbių filmų iš Pietų Amerikos (kol kas tik vienintelė Meksika „Ypatingame žvilgsnyje”), nė vieno konkursanto iš Afrikos, žalia šviesa madingėjančiai Indijai (dvi nebolivudinės intrigos), apskritas nulis Australijai ir Rusijai, nuolankiau vertinama režisierių moterų kūryba, Woody Alleno asmeninis prašymas surengti premjerą ne konkursinėje programoje, tik „Auksinei kamerai” pretenduosiantis populiarios aktorės Natalie Portman debiutas režisūroje ir dvigalvė Žiuri Prezidentūra su kultiniais broliais Coenais (Joelis ir Ethanas lyg ir turės vieną balsą vertinimo komisijos debatuose, bet ši aplinkybė kol kas nėra galutinai išaiškinta).
Smarkiai apribotos asmenukės
Pakankamai daug dėmesio spaudos konferencijoje gavo „Oskaro” premijų įteikimo ceremonijoje prieš metus staigiai išpopuliarėjusios asmenukės (populiariu žargonu tariant – „selfiai”). Sklandė gandai, kad griežtų protokolų taisyklių prisigalvoję Kanai kategoriškai uždraus oficialių seansų svečiams fotografuotis ant raudono kilimo madinguoju metodu. Vis dėlto Thierry Fremaux prasitarė, kad asmenukės bus neformaliai toleruojamos iki tam tikros ribos, tačiau apsauginiai vykdys nurodymus nutraukti ant laiptų ilgiau užsitęsusias fotosesijas, kurios gali įtakoti minios kamščius ir lėtesnius maršus į salę „Lumiere”. Tačiau Kanų filmų karalius nepraleido progos ironizuoti, kad toks įsiamžinimas yra juokingas, groteskiškas ir kvailas. Jis mandagiai paragino susilaikyti nuo asmenukių ir prognozavo, kad šių dienų mada išblės per artimiausius metus. „Pripažinkite, nė vienoje nuotraukoje jūs neatrodote taip baisiai, kaip veidus iškraipančioje asmenukėje”, – pridėjo savo trigrašį per kolegos monologą nuobodžiavęs paskirtasis festivalio Prezidentas Pierre’as Lescure’as.
