Filmas „Charakterio gimimas“, tik ką reustauruotas medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“, kviečia naujai įvertinti A.Pavlovos kūrybinį indėlį Lietuvos kine. Šįkart atsigręžus į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę.
Filmą, kaip ir restauruotų dokumentinių filmų programą „Pirmosios“, į kurią jis įtrauktas, galima nemokamai žiūrėti audiovizualinio paveldo svetainėje čia, rašoma pranešime spaudai.
A.Pavlova savo dokumentiniame filme „Charakterio gimimas“ (1967) atsigręžia į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę. Filme fiksuojamas ikimokyklinės ugdymo įstaigos gyvenimas, kuriame persipina sovietinės vaikystės atributai, kasdieniai vaiko ritualai ir jį supanti aplinka. Kita vertus, žiūrint juostą galima pajusti, kad filmas nėra vien plokščia sovietinių lozungų apie vaikystę visuma. Režisierė kviečia patyrinėti specialų statusą sovietinėje visuomenėje turėjusią vaikystės temą kiek kitaip. Kodėl vaikystės tema sovietijoje tokia svarbi, ir ką (ne)naujo A.Pavlova papasakoja savo filme?
Vaikai modernybės istorijoje neretai buvo siejami su konkrečios visuomenės ateities vizijomis. Todėl nenuostabu, kad vaikas ir vaikystė, kaip socialinis konstruktas, buvo ir tebėra matomi kaip esminė jėga, galinti įnešti politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių į perkuriamas visuomenes. Toks vaikų matymas nebuvo svetimas ir Sovietų Sąjungai, kurioje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „komunistinio rytojaus“ pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu. Vaikai laikyti sovietinės modernizacijos varomąja jėga, neatsiejama nuo technologinės pažangos, mokslo dominavimo ir darbo, kaip pamatinės vertybės. Vaikas ir vaikystė reiškė sistemos ateitį ir klestėjimą. Todėl didysis sovietinės pedagogikos projektas buvo išugdyti „naująjį žmogų“, kuris ir taptų visiškai naujų vertybių, naujos tvarkos nešėju ir skleidėju. Siekiant šio tikslo per visą sovietmečio laikotarpį neapsieita be pasikartojančių švietimo sistemos reformų, apėmusių ne tik ugdymo gairių permainas, bet palietusių ir auklėjamųjų institutų įvairovę bei paplitimą visuomenėje. Režimo mėginimai reformuoti tradicines (pavojingas) vaikų priežiūros praktikas ir „atlaisvinti“ moterį darbo rinkai pasireiškė ankstyvojo amžiaus vaikų priežiūros institucijų kūrimu.
A.Pavlovos dokumentikoje fiksuojamas darželis sovietmečiu turėjo labai aiškią misiją – tai vienas iš pirmųjų sisteminio auklėjimo etapų, privalėjusių ne tik imti „lipdyti“ sovietinės visuomenės pilietį, bet ir užtikrinti moters įsitvirtinimą sovietinėje sistemoje, atliekant motinos-darbininkės vaidmenį. Nepaisant sovietinės Lietuvos naujųjų švietimo politikos užmačių performuoti kasdienį šeimos gyvenimą įvedant kolektyvinę vaikų auklėjimo prieigą, iš tikrųjų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas nebuvo visuotinis ir pakankamai išplėtotas. 1965 m. darželius-lopšelius lankančių vaikų kiekis miestuose siekė vos 22,5 proc., o kaimo vietovėse – mažiau nei 12 proc. Darželių kiekis buvo stipriai per mažas, eilės į juos – milžiniškos. Leisti vaiką į darželį buvo labiau „prabangos paslauga“, kuria neretai pasinaudodavo svarbesnes darbines pareigas užimantys ar privilegijų turintys tėvai. Ikimokyklinio ugdymo sistemos trūkumai dar kartą patvirtino prarają, skiriančią viešai deklaruojamą požiūrį į vaiką ir šeimą bei tikrąją jų padėtį sovietinėje sistemoje.
Ankstyvosios sovietinės vaikystės ritualai
Visgi patekusių į darželius būdavo, ir jų kasdiena skirdavosi nuo namų ugdymo strategijų. A.Pavlovos idiliškos darželio kasdienybės etiude dokumentuojami ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikui keliami sovietinės pedagogikos tikslai, susiję su sistemos realijomis: dalyvavimas kolektyve, ideologinio auklėjimo pagrindų diegimas, darbo ir techninės pažangos svarba, higienos ir griežto režimo įpročių ugdymas. Kitaip tariant, sutalpinami visi esminiai idealiosios vėlyvojo sovietmečio vaikystės atributai.
Kolektyvas kaip esminė sovietinė auklėjimo strategija išliko aktuali visą sovietinį laikotarpį. Žinoma, galime pastebėti, kad kolektyviškumo samprata taip pat išgyveno modernizaciją, bet pedagoginėje realybėje ji iš esmės visuomet įgaudavo labai panašias išraiškas. Grupinės veiklos, skatinimas neišsiskirti ir būti panašiu į savo grupės/klasės draugą, būti ir veikti kaip visi ir vienu metu – dažnas sovietinio auklėjimo leitmotyvas. A.Pavlovos piešiama darželio grupės kasdienybė atspindi griežtą darželio kolektyvo rutiną, organizuojamą pagal specifinį ritmą visiems: kaitaliojami intensyvesnio vaikų aktyvumo ir poilsio, protinio ir fizinio vaikų aktyvumo laikotarpiai. Grupiniai ritualai – nuo sėdėjimo ant puodo ar miego iki žaidimų ar sveikatos patikrų – liudija laikmečiui būdingas dienos laike ir erdvėje „įrėminto“ vaiko praktikas. Griežtas režimas turėjo užtikrinti racionalaus laiko suvokimo ir paskirstymo įgūdį, reikalingą būsimam darbininkui.
Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikystė viešajame diskurse neretai tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos įrankis. Tad nenuostabu, kad vaikų žaislai tapo dar vienu darbininkiškų profesijų ir technologinės pažangos šaukliu vaikų dienotvarkėje. Technologiniai išradimai, industrializacija ir žemės ūkio modernizacija įgavo vaikams įprastas formas per konstruktorius, sunkvežimius ar raketas, matomas ir Pavlovos dokumentikoje. Ankstyvas vaikų supažindinimas su technologiniais procesais rodo didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas bet kokia kaina išugdyti technologiškai išsilavinusią naująją kartą. Tokių pastebimų ir užmaskuotų ideologinio turinio nešėjų/simbolių, pradedant raketomis, traktoriais, konstruktoriais ir baigiant Tarybinės Lietuvos vėliavėlėmis ar mažojo Lenino portretais ant darželio sienų, vaikų kasdienybėje buvo apstu. Įgavę pozityvias asociacijas per žaidimą, šie simboliai turėjo tapti dirva tolimesnei indoktrinacijai.
Juostoje mažosios Lilės deklamuojamas eilėraštukas apie raketą iliustruoja „kosmoso karštinės“ reiškinį, būdingą vėlyvajam sovietmečiui. Nuo XX a. 7-tojo dešimtmečio pradžios kosmoso tematika itin plito sovietinių vaikų kasdienybėje; mokyklose freskų pavidalu, vaikų žaidimų aikštelėse, literatūroje ir spaudoje. Su vaikyste susietas kosmoso kultas buvo pasitelkiamas stiprinant šviesesnio, technologiškai pažangesnio komunistinio rytojaus viziją. Įdomu, kad vaikystės ir kosmoso motyvai buvo matomi ir kaip galimybė „perkrauti“ socializmą po Stalino mirties. Tuo metu išpopuliarėjusi kosmoso reprezentacija viešojoje erdvėje turėjo padėti sovietinei valdžiai reabilituotis po stalinistinių represijų ir atgauti galią, nes pirmą kartą parodė realius socializmo pasiekimus, kurie, susipynę su vaikystės konstruktu, turėjo sustiprinti teigiamą sovietų sistemos įvaizdį.
Visgi A.Pavlova, sumaniai konstruodama pagrindinį pasakojimą apie sovietmečio darželio praktikas, o pirmame plane akcentuodama visus pavyzdinės sovietinės vaikystės būtinuosius dėmenis, atrakina ir kitą, mažai sovietinėje dokumentikoje tyrinėtą vaiko pusę. Kokia ji?
Pamatytas vaikas
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintajame dešimtmetyje Lietuvoje galima pastebėti bendrąsias modernėjančios pedagogikos tendencijas ir Lietuvos pedagogų nuoseklią integraciją į visos Sovietų Sąjungos pedagoginį diskursą. Tuo metu pradeda ryškėti modernaus pobūdžio pedagoginės psichologijos idėjos, kuriose fiksuojamos vaiko sampratos slinktys. Atsiranda psichologizuoto vaiko vaizdinys, kuriuo atkreipiamas dėmesys į vaiko individualumą ir su juo susijusių psichologinių procesų sudėtingumą. Išryškėja vaiko kaip subjekto, sąmoningai dalyvaujančio auklėjimo procese, vaizdinys. Žinoma, vaiko sampratos pokytis viešajame diskurse nereiškė, kad vaiko tikrovė keičiasi lygiai taip pat. Šie pedagoginės minties pokyčiai labiau atliepė bendrąsias Sovietų Sąjungos politikos ir socialinių procesų „atšilimo“ tendencijas po Stalino mirties, kai buvo reabilituota daugelis iki tol draustų socialinių, humanitarinių ar tiksliųjų mokslų.
Aptariamo 1967 m. išleisto trumpo metro filmo pavadinimo formuluotė „Charakterio gimimas“ tarsi atliepia ir tuometiniame viešajame diskurse vykstančią vaiko sampratos kaitą, kuri akcentuoja vaiko stebėjimo/pažinimo poreikį. A.Pavlovos reportaže už visų sovietinės (ne)tikrovės atributų kamera fiksuoja nesurežisuotus vaikų potyrius ir jų santykį su juos supančia realybe. Čia, nei įprasta kituose A.Pavlovos filmuose, kurtuose kino žurnalui „Lietuvos Pionierius“, nebėra nei visažinio užkadrinio balso, nei akivaizdžiai griežtai surežisuotos idealizuotos tikrovės įspūdžio, būdingo kitiems jos darbams. Galėtume sakyti, kad A.Pavlova žengia pusžingsnį toliau ir nuo V.Starošo filmuose pirmąkart sovietmečio dokumentiniame kine atsiradusio jaučiančio ir veikiančio vaiko vaizdavimo. Priešingai nei šio režisieriaus filmuose, vaikas A.Pavlovos kine nėra provokuojamas klausimais ir tardymais („Aš myliu direktorę“, 1978), diktuojančiais vaikų atsakymus ir taip kuriančiais režisieriaus norimą pasakojimą ir specifinį vaikų vaizdinį. Vaikų lūpomis nesiekiama papasakoti ir menamos tikrovės („Nenusimink, Virginijau“, 1962). Kūrėjos pasirinkto „veikėjo“ amžiaus tarpsnis leidžia A.Pavlovai smalsiu žvilgsniu tiesiog stebėti vaiką, pirmiausia pačiam vaikui suteikiant galimybę savo buvimu ir reakcijomis kurti pasakojimą, o žiūrovui – progą išgirsti dokumentuoto vaiko autentišką „balsą“. Kita vertus, fiksuojamas vaiko smalsumas, emocijos (teigiamos ir neigiamos) ir reakcijos tuo pat metu yra ir jo atsakas į jį supančią sovietinę tikrovę, kuri šiame filme atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tad Pavlovos filmas iš dalies tampa istorijos šaltiniu, kuriame stebime, kaip nuoširdžiai vaikas priima ir išgyvena jį supančią aplinką su visu jos turiniu ir potekstėmis. Kartu su Pavlova stebime ne tik „Charakterio gimimą“, bet ir pamatyto/parodyto vaiko gimimą. Įdomu, sutapimas tai ar ne, bet pamatyto vaiko gimimas dokumentiniame sovietmečio kine įvyksta būtent pirmojoje moters kūrėjos juostoje.
Programa filmų skaitmeninimas ir restauravimas įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
