Monografijoje „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“ nagrinėjami jau pamiršti ar dar nežinomi filmų likimai, pateikiant išsamų kūrybinės terpės kontekstą.
Su knygos autorėmis kinotyrininke Anna Mikonis-Railiene bei kino istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene kalbamės apie atlikto kino istorijos tyrimo poreikį, svarbą ir sunkumus.
– Ar tiesa, kad jūsų knyga yra pirmas akademinis bandymas pateikti susistemintą Lietuvos vaidybinio kino istoriją?
– A.Railienė: Manau, kad iš tikrųjų Lietuvos kinotyroje tai pirmas konceptualus, metodologiškai pagrįstas tokio pobūdžio darbas, kuriame buvo panaudota daugybė naujų istorinių šaltinių.
Monografijoje žvelgiame į kino procesus platesniame kultūriniame kontekste, daugiau dėmesio skiriant konkrečių istorinių periodų meninių ir politinių tendencijų analizei. Taip pat pirmą kartą pristatoma ne tik komplikuota filmų sukūrimo istorija, bet ir aprašomi tie filmai, kurie nebuvo sukurti.
L.Jančorienė: Kaip jau Anna minėjo, naujumo išties daug. Kita vertus, nesinorėtų nuginčyti buvusių tyrėjų darbų, juk akademiniame lygmenyje būta ne vieno bandymo tirti lietuvišką kiną: Gražinos Arlickaitės, Laimono Tapino, Živilės Pipinytės, Marijanos Malcienės ir kt.
Bet, deja, akademinės prieigos, požiūriai sensta. Dauguma darbų parašyti sovietmečiu, o Nepriklausomybės laikotarpiu kino sritis buvo nepelnytai apleista, lyginant su kitų kultūros sričių tyrimais – tiesiog atsilikusi. Tad tenka pripažinti, jog ši monografija – pirmas bandymas įveikti šį atotrūkį akademiniame lygmenyje.
– Nors sovietmečio kultūros tyrimai Lietuvoje intensyvėja ir vis daugiau specialistų imasi šio darbo nagrinėdami įvairias meno sritis, kino tyrimai vis dar pradinės stadijos. Gal galėtumėte labiau išplėsti ir pristatyti, kokių paskatų, be mano įvardinto poreikio užpildyti šią spragą, vedamos ėmėtės tyrimo?
– A.Railienė: Mintis parašyti lietuviško kino istoriją brendo gana ilgai. Kai prieš penkiolika metų Varšuvos universitete pradėjau rašyti teorinio pobūdžio disertaciją, skirtą Lietuvos poetiniam kinui, pradėjau medžiagos rinkimo reikalais važinėti į Vilnių ir tuomet pirmą kartą susidūriau su Lietuvos kino studijos archyvine medžiaga – man atsivėrė labai platus, turtingas ir įdomus neįgyvendintų scenarijų bei kūrybinių sumanymų pasaulis.
Didžiausia paskata buvo noras sugrąžinti kiną į lietuviškosios kultūros vertinimo lauką, jog kinas vėl būtų matomas, lyginamas, aptariamas.
Nustebau patyrusi, kad šią medžiagą liečiu pirmą kartą, kad niekas iki manęs jos nebuvo žiūrėjęs. Galima sakyti, kad pagrindiniu knygos rašymo impulsu tapo tyrinėjimų alkis ir pagrindinės su filmais susijusios informacijos stoka.
L.Jančorienė: Ko gero, didžiausia paskata buvo noras sugrąžinti kiną į lietuviškosios kultūros vertinimo lauką, jog kinas vėl būtų matomas, lyginamas, aptariamas. Ilgą laiką trukusi tyla mūsų akademiniame lauke nulėmė šios srities užmarštį ne tik mūsuose, bet ir tarptautiniame kontekste.
Tokio tyrimo atlikimas nacionaliniu lygmeniu yra tik pirmas mažas žingsnis link bandymo pavėluotai įsijungti į regioninius kino tyrimus: Baltijos, Rytų Europos ar SSRS.
Be to, norint suprasti ar bent susidaryti bendresnį įspūdį apie sovietmečio kultūrą, kasdienybę, laisvalaikį – be kino neapsieisime. Kinas gali įkvėpti naujais rakursais pažiūrėti į tam tikrus dalykus, į kuriuos anksčiau nebuvo atkreiptas dėmesys bei įpūsti gaivos sovietmečio tyrimams.
– Kodėl taip ilgai nebuvo tokių tyrimų?
– L.Jančorienė: Visų pirma, Lietuvoje istoriškai nesusiklostė kino tyrimų mokykla, o kino sritis vis dar neinstitucionalizuota ir nesuprantama kaip atskira akademinė disciplina. Tai nulėmė kino srities marginalizaciją – tokią savotišką priklausomybę bet kam ir tuo pačiu niekam.
Todėl iki šiol reikia įrodinėti, jog kinas verta akademinio dėmesio sritis. Vyraujant tokioms nuostatoms kino tirti neverta, nes imdamasis šios srities save kaip mokslininką marginalizuoji.
Dėl šios priežasties dauguma kolegų, dirbančių svarbius darbus kino teorijos, kino filosofijos, šiuolaikinės kinotyros srityse kiną tiria greta didžiųjų, visuotinai pripažintų mokslo sričių: politikos, filosofijos, filologijos, istorijos, komunikacijos ir t.t. O tai apsunkina galimybes atsidėti tik kino tyrimams.
– Monografija bando paneigti itin gajus stereotipus apie Lietuvos kiną ir kiną apskritai. Tarkime, kvestionuojamas sovietmečiu kurtų filmų kaip politinių manifestų traktavimas ir nacionalinio bei autorinio kino nebuvimas. Kokius mitus ar nuostatas stengėtės sulaužyti?
– A.Railienė: Iš tikrųjų šis politinis kino vertinimas ir stereotipinė nuomonė yra nulemta informacijos stokos ir išsamesnio mūsų režisierių darbų analizės trūkumo.
Norint suprasti ar bent susidaryti bendresnį įspūdį apie sovietmečio kultūrą, kasdienybę, laisvalaikį – be kino neapsieisime.
Nesunku pastebėti, kad, nepaisant stiprios cenzūros, brandžiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu ir sovietinės imperijos paskutiniajame dešimtmetyje. Reikėjo laiko, kol į kiną ateis kitaip mąstanti Lietuvos režisierių karta, išaugusi savo kultūrinėje tradicijoje. Tai nutiko tik atlydžio metais.
Be abejo, kiekvienas filmas turėjo būti politiškai teisingas, todėl valdininkas, o ne autorius spręsdavo filmo likimą. Tačiau atrodo, kad tas politinis kino veidas dažnai būdavo tik išorinis dangalas, leisdavęs filmams pereiti visus kontrolės etapus ir patekti į ekraną.
Iš tikrųjų sovietinė cenzūra, kaip yra minėjęs Vytautas Žalakevičius, turėjo fenomenalų bruožą – ji nesirėmė jokiu rašytiniu dokumentu, reglamentuojančiu, kas yra uždrausta. Tai buvo labiau panašu ne į taisykles, kuriomis reikėjo žaisti, bet į žaidimą be taisyklių. Tiek kūrėjas, tiek valdininkas turėjo patys save reguliuoti.
Nepaisant stiprios cenzūros, brandžiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu ir sovietinės imperijos paskutiniajame dešimtmetyje.
L.Jančorienė: Man svarbu buvo praplėsti tradicinę kino sampratą, parodant, kad kinas – platus reiškinys, galintis būti tyrimo ir objektas, ir šaltinis. Remiantis kinu galima kalbėti ne vien apie meninę raišką, kūrinius, režisierius, bet ir apie pačią visuomenę.
Kitas aspektas – nepamatuota nuomonė, jog kinas nėra nacionalinės kultūros dalis. Mes įrodome, kad kinas yra kultūrinio tapatumo dalis, ir ja kinas tapo sovietmečiu, nors kartais mums ir sunku tai pripažinti.
