Filmo „Gimęs būti laukiniu“ („Born to be Wild“) herojės – dvi moterys, paskyrusios savo gyvenimą džiunglių gyvūnų globai. Juostoje matome Birutę Galdikas ir Daphnę Sheldrick, jų draugus našlaičius orangutangus ir dramblius, kurių motinos buvo žiauriai nužudytos.
Daphnei Sheldrick reikėjo dvidešimties metų, kol ji išrado formulę, kaip auginti dramblius, kuriems reikia net saulės kremo, kad nenusviltų ausys. Kenijoje ji globoja 200 dramblių ir tiek pat charakterių. Vieni nori žaisti kamuoliu, kiti prieš naktį turi būti apkamšyti antklode, nes vis prisimena praeities košmarus apie išžudytą šeimą ir bijo užmigti.
„Bendraudama su jais vis pagalvoju, ar kiekvienas yra jautęs mamos prisilietimą“, – sako B. Galdikas, girdydama orangutangą pienu iš butelio ir meiliai tardama keletą indoneziškų žodžių.
Birutės padėjėjai filme plauna orangutangams didelius pilvus ir vakarais dainuoja lopšines. Birutei padeda ir jos sūnus Fredas. Vienas orangutangas Fredui jaučia ypatingus jausmus ir stipriai apsikabina, kai jie švilpia Borneo salos takais motociklu.
„Nemaniau, kad rasiu draugų visam gyvenimui“, – sako Birutė, valgydama spagečius iš vienos lėkštės su džiunglių draugais. Reikia būti itin greitai, jei nori bent šiek tiek užvalgyti, nes orangutangai labai mėgsta šį patiekalą.
Kai orangutangai užauga ir gali patys savim pasirūpinti, moteris juos išplukdo ir paleidžia.
„Aš laiminga, bet ir bijau, kad šiame pavojingame pasaulyje negalėsiu jų apginti“, – galvoja Birutė, plaukdama motorine valtimi į juos palikti skirtą vietą. Orangutangas įkišęs ranką į vandenį sukelia priešpriešinę srovę.
Stovėdama vidury miško žydrais marškiniais ir vyriškomis kelnėmis, ji žiūri į dangų, kur medžio viršūnėje jau užsilipo vienas iš jos draugų.
„Tropikų miškai atstovauja Ievos sodą, – sako mokslininkė. – Ir orangutangai niekada jo nepaliko.“
Stengdamiesi prisidėti prie šių gyvūnų išsaugojimo, turėtume nepirkti produktų, kuriuose yra palmių aliejaus. Norintieji daugiau – įsivaikinti orangutangą ir nuotoliniu būdu stebėti jo tolesnį gyvenimą.
Kitame „Balinalės“ filme „Jie gyvena, kad mirtų“ („They live to die“; Indonezija) keliamas tradicinių ceremonijų išsaugojimo klausimas šiandien.
Ypatinga ir brangi laidotuvių ceremonija Toraja vietovėje, Sulavesio saloje, režisieriaus nufilmuojama po jo tėvo mirties.
Visas kaimas stebi pjaustomus vandens buivolų kaklus, tikėdamasis, kad aukos padės mirusiajam pasiekti amžinybę. Būtina paskersti bent jau dvidešimt, o geriau trisdešimt du gyvūnus, nes režisieriaus tėvas bendruomenėje buvo didžiai gerbiamas žmogus.
Septynių dienų ceremonijoje žmonės neša sunkų bambukinį pastatą, drožia mirusiojo statulą, gerią saldžią kavą, valgo ryžius ir stato gaidžių peštynėse. Vėliau svarbiausiems asmenims dalinamos paskerstų buivolų galvos. Ceremonijos kaina – šimtai tūkstančių dolerių.
Filmo kūrėjo teigimu, užgriuvusi įsipareigojimų našta dėl ceremonijos nė sekundei neleidžia paliūdėti.
Penkias dienas vykęs festivalis rodė trumpo ir ilgo metro filmus iš Europos, JAV ir Azijos. Istorijos apie Balio salą („Gottard Schuh. Sensual vision of the world“, „Eat, pray, surf“, „Bali – island of dogs“, „Charlie Chaplin visits Java and Bali 1932“), Indonezijos gamtą („Day in day out“, „Kemuning“, „Close up“), Kongo styginių orkestrą („Kinhasa Symphony“), japonišką meilės istoriją („The Japanese Wife“) , filmas apie tai, ką žmonės iš viso pasaulio veikė birželio 24-ąją dieną („Life in a day“).
