View Larger Map
Oliveris Hirschbiegelis („Eksperimentas“, „Trečiojo Reicho griūtis“) po nesėkmingos viešnagės Holivude sugrįžo į Europą ir sustygavo aštrų moralinį trilerį „Penkios minutės rojuje“ (Five Minutes of Heaven), kuriame faktiškai veikia du personažai – buvęs IRA žudikas Liamas Neesonas ir jo nusikaltimo aukos brolis Jamesas Nesbittas.
Kaltininkas jau atsėdėjo 12 metų bausmę kalėjime ir trokšta susitaikyti su nužudytojo giminaičiu, kuris per tuos 33 metus išsiugdė nevaldomą įniršį ir galvoja vien tik apie kerštą. Scenarijaus autorius Guy'us Hibbertas tiksliai aprašė kiekvieną detalę ir susitikinėjo su abiem tikrų įvykių liudininkais, todėl pamėgino įsivaizduoti, kas galėtų atsitikti, jei vyrai susitiktų akis į akį. Realybėje to tikriausiai niekuomet nebus, nes Joe Griffinas vis dar jaučia būtinybę nužudyti Alistairą Little'ą ir pasiimti savo penkias minutes rojuje.
Filmo „Bevardžiai“ (Sin Nombre) kūrėjo interviu.
Debiutinių kūrinių kategorijoje būtinai privalau išskirti žiaurų dramatišką trilerį „Bevardžiai“ (Sin Nombre). Oficialiame festivalio kataloge parašyta, kad neįmanoma patikėti, jog tai yra tik Kai kinomanas išgirdo, kad esu iš Lietuvos, iš karto pasakė: „Lietuva mums padovanojo vieną iš geriausių kino kūrėjų – Joną Meką“. Po to jis papasakojo autobuso vairuotojui, kokius filmus daro Jonas ir kokią premjerą ruošia artimiausiu metu.pirmasis režisieriaus-scenaristo Cary Joji Fukunaga'os filmas. 100 proc. sutinku su šiuo teiginiu. Jeigu pas mus kas nors parašytų tokio aukšto lygio scenarijų, turbūt lengvai gautų finansavimą.
Niekuomet negirdėjau šio kūrėjo pavardės, bet dabar teks įsiminti. Esminė tema nėra nauja, bet išlieka aktuali – Centrinės Amerikos vargšų gyventojų bandymai nelegaliai prasmukti į JAV. Egzotiniais vaizdais pripildytas kelio filmas iliustruoja sunkią imigrantų kelionę per Gvatemalos džiungles, o po to ant krovininio traukinio vagonų per visą Meksiką. Kad būtų daugiau įtampos, režisierius efektingai įpina Meksikos gaujų karo motyvą. Kai dvi siužetinės linijos susilieja, filmas įgauna nesustabdomą pagreitį.
Rekomenduoju pažiūrėti „Bevardžius“, nors jų Lietuvoje tikriausiai niekas nerodys. Mažai vilčių, kad mūsų repertuarą pasieks romantinė drama „Adamas“ („Adam“), kurios stilius kažkiek artimas filmui „Aš, tu ir kiti“. Tik netradicinė meilės istorija dėstoma iš vyriškos perspektyvos. Fenomenalią atmintį turintis jaunuolis su Aspergerio sindromu mėgina keistais metodais merginti labai patinkančią kaimynę, kuri jam neabejinga, bet vietoj trokštamos aistros sulaukia tik pasakojimų apie teleskopus, enciklopedinių žinių apie astronomiją ir kvietimų pasėdėti ant suoliuko Niujorko Centriniame parke. Puikus scenarijus, protingi dialogai, nenuspėjamas siužetas, preciziška abiejų aktorių vaidyba padaro neeilinį filmą iš serijos „kaip vaikinas sutiko merginą“.
Filmo „Adamas“ („Adam“) kūrėjo interviu.
Autobuse vis užtaikau ant to paties vairuotojo Briuso, su kuriuo šiek tiek padiskutuojame. Kai šalia stovėjęs keleivis kinomanas išgirdo, kad esu iš Lietuvos, iš karto paskubėjo replikuoti: „Lietuva mums padovanojo vieną iš geriausių kino kūrėjų – Joną Meką“. Po to jis papasakojo Briusui, kokius filmus daro Jonas ir kokią premjerą ruošia artimiausiu metu. Tarp seansų maratono „Sundance“ festivalis organizuoja neformalius susitikimus, kuriuose žurnalistai gali pasikalbėti su kino kūrėjais.
Pirmiausiai priėjau prie „Mažosios įlankos“ (The Cove) autorių, kurie atvyko į Park Sitį nieko nesitikėdami ir vos spėję užbaigti filmą, o dabar derasi bent su trimis kompanijomis dėl pardavimų. Legendinis delfinų treneris Ricas O'Barry papasakojo, kad negailestingi delfinų žudikai Taiji miestelyje vis dar nežino, ką amerikiečiams pavyko nufilmuoti, todėl bus žiauriai įsiutę. Jo teigimu, kuo daugiau žmonių pamatys filmą, tuo labiau mažės delfinų mėsos vartojimas ir didės spaudimas negailestingiems žvejams.
„Ooo, aš seniai svajoju atvykti į Vilnių, nes noriu nužudyti savo žmoną tiesiog viešbučio kambaryje taip, kaip Marie Trentingnant“, – makabriškai juokavo prancūzų režisierius Gustave'as Kervernas.Nepraleidau progos užkalbinti ir prancūzų režisieriaus Gustave'o Kerverno, kuris „Sundance“ užsienio šalių filmų konkurse dalyvauja su radikalia komedija „Luisas-Mišelė“ (jos premjera įvyko San Sebastjane). Linksmojo vyruko partneris Benoit Delepine liko namie, todėl jis vienas nesiaučia taip, kaip Baskų krašte. Bet subtilus humoras netruko pasireikšti.
„Ooo, aš seniai svajoju atvykti į Vilnių, nes noriu nužudyti savo žmoną tiesiog viešbučio kambaryje taip, kaip Marie Trentingnant“, – makabriškai juokavo Gustave'as, kuris po kelių minučių jau apsimetė restorano darbuotoju, spaudė visiems išeinantiems rankas ir sakė, kad jam vadybininkas liepė užrakinti duris.
Ir pabaigai noriu papasakoti apie dar vieną nerealų dokumentinį filmą. Jis vadinasi „Afganistano žvaigždė“ (Afghan Star) ir supažindina mus su egzotišku TV muzikiniu šou bei spalvingais dalyviais. Jei galvojote, kad „Kelias į žvaigždes“ ir visi jo klonai populiarūs tik Lietuvoje, tai pagalvokite dar kartą. Afganistane naujų popdainininkų gamykla varo iš proto kone visą šalį, laidos finalas privilioja net 11 mln. žiūrovų, o kai kurie fanatikai ryžtasi parduoti savo mašinas, kad nusipirktų SMS kortelių telefoniniam balsavimui.
Vietiniams žmonėms ši atrakcija – tai pirmasis demokratijos pavyzdys, tačiau dalyviams nėra taip lengva. Dvi merginos po laidos buvo išvadintos kekšėmis ir sulaukė grasinimų nužudyti, nes dainavimu ir šokimu pamynė kažkokius kultūrinius įstatymus, o laidos filmavimus ne kartą mėgino nutraukti Talibano rėžimas, kurio vadovams nepatiko vis plintantis mobilusis ryšys. Radžiui ir ne tik jam tikrai vertėtų pamatyti šį neeilinį reginį!
Ištraukos iš filmo „Afganistano žvaigždė“ (Afghan Star) ir kūrėjų interviu.
