Autentikos paieškos
„Stebuklo“ pasaulyje pirmuosius žingsnius žengė virtualus žmogeliukas – taip Google žemėlapyje po Lietuvą vaikščiojo filmo lokacijų vadybininkas Vitalijus Gylys. 1992 metų autentika buvo didelis iššūkis – šiais laikais sudėtinga surasti miestelį su nepakeistais langais ir stogais ar aikštę, kurioje nestovėtų prekybos centras.
„Šis laikotarpis daugeliui yra gerai pažįstamas ir įsirėžęs atmintyje, tačiau perteikti jį tampa vis sunkiau, nes nyksta nepopuliarus to laikotarpio architektūrinis paveldas ir daiktai“, – sakė filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas.
Norėdama rasti tobulą vietą, filmo komanda turėjo išmaišyti beveik visą šalį. „Iš pradžių Jieznas neatrodė tinkamiausias pasirinkimas. Jį nusprendėme aplankyti atsitikinai, paskutinę paieškų dieną, kai važiavome pro šalį. Tačiau susipažinome su miestelio istorija, žmonėmis ir objektais, ir jis pasirodė labai įdomus. Pajutome, kad čia tikri Biedniai: šioje parduotuvėje lankosi Juozas, o štai ten stovi Irenos namas su bažnyčia šalia“, – pasakojo V.Gylys. Jiezno seniūnas tapo tikru komandos nariu – padėdavo nuimti ženklus ir rasdavo tinkamas lokacijas, gyventojai įsileisdavo į namus ir pasiūlydavo arbatos, o Jiezno kultūros centre įrengta filmo kostiuminė.
„Žmonės sakė, kad atvežėme džiaugsmą į Jiezną ir įliejome gyvybės, o filmavimas sutelkė miestą – visi domėjosi ir palaikė“, – prisiminimais dalijosi V.Gylys, kuriam šimtus kartų teko pasakoti apie filmą ir jo gamybos procesą. Beveik visą Biednių miestelio bendruomenę sudarė Jiezno ir apylinkių, Prienų bei Birštono, gyventojai.
„Pamenu, kad per pirmą atrankos dieną Jiezne pasirodė keli drąsiausieji, o paskui, pasiklausę, kaip ta atranka vyksta, draugų ir giminaičių paraginti, atėjo būriai žmonių, – stebėjosi aktorių atrankos režisierė Dalia Survilaitė. – Jiezniečiai ateidavo atsiprašę iš darbų ar atidėję namų ūkio reikalus ir entuziastingai filmuodavosi, nors kartais tai užtrukdavo visą dieną. Ateidamos matuotis kostiumų Jiezno moterys atsinešdavo ir filmo laikmečiui tinkamų savų drabužių.“
Išbandymai smarve, sniegu ir vagystėmis
Patirtis, kurią prisimins visi komandos nariai, – filmavimas kiaulių fermoje. Nuo nosį riečiančio ir akis graužiančio kiaulidės kvapo negelbėjo nei respiratoriai, nei apsauginiai kombinezonai. Smarvė įsigerdavo ne tik į drabužius, bet ir į odą, o smirdintis šleifas vilkdavosi kelis metrus. Komandai užsukus papietauti, Kavarsko koldūninės padavėja priblokšta net loštelėjo, nors ten dažnai užsuka ūkininkai iš aplinkinių kaimų.
Filmavimo aikštelėje komanda patyrė ir visus ankstyvo lietuviško pavasario džiaugsmus: šaltį, vėją, sniegą, lietų ir purvą. „Palaikėme vienas kitą, nes visi atsidūrėme toje pačioje galeroje. Kartais teko tiesiogine to žodžio prasme laikytis už rankų brendant per purvynus“, – pasakojo Bernardo vaidmens atlikėjas Vyto Ruginis.
Per kovą ir balandį reikėjo nufilmuoti ir žiemą, ir pavasarį. Lietuvoje nėra Holivudinių biudžetų, kai orą galima tiesiog nusipirkti, todėl liko simboliškai laukti stebuklo. Ir jis įvyko. Kai reikėjo žiemos – buvo sniegas, kai reikėjo pavasario – pražydo pirmieji pumpurai. Tik tas pats sniegas ir šaltis netikėtai pakišo kiaulę.
„Plikomis Volgos padangomis važiavome tuo „dovanotu“ sniegu, ir automobilis paslydo. Su režisiere Egle Vertelyte ir kameros operatoriumi iš Bulgarijos sukome viražus, ne vieną kartą apsisukome 360 laipsnių, o prieš akis jau kilo artimųjų portretai“, – prisiminė aktorė Eglė Mikulionytė.
Režisierei ši akimirka atrodė viena ilgiausių gyvenime. „Ironiška, kad ta akimirka, kuri vyko taip sulėtintai ir privertė permąstyti savo gyvenimą, iš šono, per kameros objektyvą, atrodė visiškai neįspūdingai. Tikriausiai esame įpratę prie veiksmo filmų, todėl net iš savo tragedijos tikėjomės efektyvesnio rezultato“, – juokėsi ji.
Dailininkui Ramūnui Rastauskui panašų stresą sukėlė kitas įvykis filmavimo aikštelėje. Filmo dailės departamentas miesto aikštėje pastatė rekvizitą – generolo biustą, kuris jau spėjo tapti natūralia miesto dalimi, o vietiniai pamėgo prie jo fotografuotis. Bet vieną rytą biusto aikštėje nebeliko...
„Po ilgų panikos kupinų ieškojimų paaiškėjo, kad vietinis apsaugininkas nieko neįspėjęs pasiėmė biustą namo, kad jo niekas nepavogtų ar nesugadintų“, – sakė R.Rastauskas. Jiezniečiai nė nežinojo, kad jų miesto aikštėje iš tikrųjų stovėjo ne karininko, o filmo prodiuserio Luko Trimonio atvaizdas.
Dresuotos aktorės
Ūkininkas iš Anykščių Povilas Patumsis niekad nemanė, kad ūkio kiaulės kada nors filmuosis filme, o jis taps dresuotoju. Jo augintinėms teko atsakinga užduotis – ne tik apsimesti jau išnykusiomis Lietuvos baltosiomis, bet ir iš tikrųjų vaidinti. „Kiaulė labai protingas gyvulys. Daugelis to nesuvokia, bet tik dėl to, kad dažniausiai kiaulės visą gyvenimą nugyvena ankštame gardelyje ir negali tobulėti ar parodyti savo sugebėjimų“, – teigė P.Patumsis.
„Stebukle“ debiutavo dvi kiaulės, kaip ir kiti aktoriai praėjusios atranką ir atitikusios pagrindinius, išvaizdos ir charakterio, kriterijus. Vienintelis skirtumas, kad kitų aktorių nereikėjo motyvuoti žaliais kiaušiniais.
Profesiniai įgūdžiai susiformavo ne po pirmo, o kartais net ir ne po 20 dublio, tačiau pasak augintojo, paršelį galima daug ko išmokyti. Svarbu, kad būtų mokoma ne gąsdinant, o kuriant pasitikėjimą. Pagrindinį Riestauodegės vaidmenį atlikusią paršavedę Povilas filmavimo aikštelės šurmuliui ruošė pratindamas ją prie nepažįstamų žmonių, lauko sąlygų, automobilių… „Per Riestauodegės pasivažinėjimą Volgoje prie jos buvau susiraitęs ir aš. Visa laimė, kad kiaulė nesupanikavo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad teks važiuoti su savo augintine ant galinės sėdynės, o dar Volgoje“, – šyptelėjo Povilas, į filmavimą nusivežęs bevardę paršavedę, o grįžęs jau su „Riestauodege“ – vardas jai lipte prilipo.
Neįkainojama patirtis
Po visų nuotykių filmo komanda įgijo naujų ir vertingų įgūdžių: numatyti, kur per lietų kaupsis vanduo, kaip ištraukti įklimpusį Kadilaką, o po to ir traktorių bei kaip gauti elektros iš kaimyno. Visgi būtent Lietuvos realybė suteikė filmui tokios autentikos, dvasios ir tikrumo, kurį studijoje pasiekti būtų buvę sudėtinga.
Tačiau daugiausiai atradęs jaučiasi aktorius Vyto Ruginis. Beje, jį su filmo herojumi Bernardu sieja panaši istorija: Amerikos lietuvis pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą. Tiesa, Vyto atkeliavo ne fermos gelbėti, o vaidinti; ir per Atlantą neplukdė raudono Kadilako, o atskrido lėktuvu. Tik nežinojo pakliūsiąs į situaciją, kuri pati galėtų būti verta filmo. Filmavimo metu Vyto sužinojo, kad Lietuvoje turi šeimą. Apie lietuvių kilmės amerikiečio atvykimą žiniasklaidoje perskaitė jo pusseserė (beje, irgi Irena, kaip ir „Stebuklo“ pagrindinė herojė), ir jau per artimiausias išeigines Vyto valgė cepelinus pas gimines Mažeikiuose.
„Nežinai, kaip ypatingai gali susiklostyti aplinkybės, kai to visai nesitiki. Galvoju, kad man tiesiog pasisekė“, – netikėtai gautu vaidmeniu ir atrastais giminaičiais džiaugėsi Vyto Ruginis.