Lietuvos kino istorijoje būta tokių sunkių laikotarpių, tokių skurdo metų, kad kiekvieno naujo lietuviško filmo pasirodymas buvo laikomas stebuklu. Dabar laikai pasikeitė. Prieš „Sidabrines gerves“ jau galima diskutuoti apie kelis pilno metražo lietuviškus filmus. Žiūrovai taip pat perka bilietus į lietuvišką kiną.
Į „Stebuklą“ jau tiesiogine prasme Lietuvos žiūrovus pakvietė ir režisierė E.Vertelytė. Filmas nukelia į 1992 metus ir pasakoja apie socialistinės epochos pabaigą bei naujos kapitalistinės eros pradžią.
„Stebuklas“ turi ne vieną premjerą – tai pirmas režisierės E. Vertelytės vaidybinis filmas ir pirmas teatro aktorės Eglės Mikulionytės pagrindinis vaidmuo kine. Tarptautinė kūrėjų komanda kviečia žiūrovą nusikelti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir susipažinti su bankrutuojančios kiaulių fermos vedėja Irena, amerikonu Bernardu ir stebėti beveik detektyvinę graudžiai juokingą istoriją.
„Šis laikotarpis mane visuomet domino, nes jame augau. Kai pradėjau save sąmoningai suprasti, pasidarė įdomu, kaip mes augome tuo kontrastų laikotarpiu, kur susiduria skirtingos sistemos ir vyksta tokie įdomūs dalykai. Su draugais kalbėdavome, kaip užaugome tokiu laikotarpiu, ir visada sakydavome: turbūt per stebuklą“, – prisimena režisierė.
Scenarijus – su intriga
Pirmą kartą kine vaidinanti E.Mikulionytė pasakoja, kad įsitempė vos pradėjusi skaityti scenarijų. „Buvo įmesta intriga, galvojau, ką tas Bernardas daro, ko jis ieško. Įspūdis mane įtraukė, vedė noras sužinoti, ko jis ieško“, – kalba aktorė. Bernardas – Amerikos lietuvio personažas, atvykstantis gelbėti fermos.
E.Mikulionytei pritaria ir kartu vaidinantis aktorius A. Bialobžeskis. „Mano pirmas įspūdis buvo panašus: kodėl gi šitas laikas, kodėl šitas? Pradėjau rutulioti laiką atgal, tai buvo laikas, kai mes su Egle baigėme studijas. Tai buvo visiškai tuščias laikas teatre. Teatruose būdavo po 30–40 žmonių, nežmoniškai šalta.
Vyko kažkoks chaosas. Ir tuo metu į Vilnių pradėjo plūsti įvairiausio plauko užsieniečiai, dėstyti kažkokius „vorkšopus“, kvėpavimo pratimus. Paskui jie labai mistiškai dingo, nes mūsų teatras pats savaime per dvejus metus atsigavo. Buvo puikus virsmas, visų mūsų korifėjų spektakliai atsirado“, – sako A.Bialobžeskis. Pasak jo, buvo įdomu grįžti į tą laisvo polėkio laiką.
E.Vertelytė – ne tik filmo režisierė, bet ir scenarijaus autorė. Jį moteris tikina pradėjusi rašyti labai seniai – dar 2008 metais. „Bet jau nuo pat pradžių žinojau, kad čia bus tragikomedija. Man atrodo būtų net nesąžininga pasakoti apie tą laikotarpį per dramą, nes aš iki galo tos dramos ir neišgyvenau. Turiu laikotarpio perspektyvą, galiu pasižiūrėti į tai šiek tiek objektyviau. Ir kai į tą laikotarpį žiūri objektyviai, kad ir koks graudus jis būtų, jis yra ir juokingas“, – mano E.Vertelytė.
Režisierė pasakoja susidomėjusi lietuvių lengvatikyste. „Kaip mes taip lengvai patikėjome tokia daugybe atėjusių pranašų. Tų pranašų buvo begalės, pradedant gydytojais, kurie gali įkišti ranką į tavo skrandį ir tave išgydyti, baigiant religinių naujų judėjimų lyderiais ir žmonėmis, kurie atvyksta ieškoti lengvo pasipelnymo“, – tikina ji.
Didžiausi iššūkiai
Kurti filmą nebuvo lengva. Pirmiausias iššūkis – rasti vietas, nepasikeitusias per 20 metų. „Rasti vietą, kuri būtų nepaliesta laiko, dabar beveik neįmanoma. Filmavome Jiezno miestelyje, tai buvo paskutinė mūsų tikrinama lokacija. Daugumą Lietuvos vietų daugiau ar mažiau jau yra palietęs „euroremontas“. Net jei randi vietą, kuri atrodo tinkama, turi ją pakeisti, nes yra daugybė dalykų, kurie primena apie šiuos laikus: ženklai, parduotuvių iškabos ir kiti. Nors vietą radome, su ja dar turėjome nemažai padirbėti“, – tvirtina E.Vertelytė.
Nemažai pastangų pareikalavo ir rekvizito paieškos. „Atrodo, tie laikai dar nėra seni ir žmonės turėtų daug ką turėti – daug daiktų, daug kostiumų iš tų laikų, bet turbūt nėra gerų prisiminimų, susijusių su tuo laikotarpiu, todėl žmonės labai lengvai atsisako tų daiktų. Kostiumus labai sunkiai rinkome, mano tėtis važinėjo per visus gimines po kaimus ir rinko vatinukes, storus paltus, guminius batus“, – pasakoja režisierė.
Dažniausiai didingus teatro vaidmenis atliekanti E.Mikulionytė šį kartą ėmėsi kiaulių fermos vedėjos vaidmens.
„Laikotarpis – labai ryškus ir jis duoda tam tikrą tos moters įvaizdį. Daug dirbome, ieškojome veikėjos atspalvių, net pati pastebėjau, kad atsirado gestų, kurių nesugalvojau“, – sunkų darbą prisimena aktorė. Jos teigimu, darbas „Stebukle“ buvo daug pastangų pareikalavusi patirtis.
Tuo tarpu A.Bialobžeskiui keliauti laiku buvo lengva. „Keliavau net 30 metų atgal. Mano pirmoji filmavimo diena vyko kolūkio fermoje. Atvažiuoju, ir ką gi matau? Tai yra ta pati ferma, kur 1983 metais mus, pankuojančius paauglius, po mokyklos ištrėmė į kolūkį padirbti. Ir aš negaliu patikėti, kad atsiduriu lygiai toje pačioje fermoje, kuri yra visiškai nepasikeitusi. Skambinau klasiokams tiesiai iš ten ir klausiau: ar jūs žinote, kur aš esu?“ – pasakoja aktorius.
