Filmo „Laužas vėjyje“ scenarijaus autorius ir režisierius Dmitrijus Davydovas suteikia retą galimybę žvilgtelėti į atokios ir šiek tiek primityvios sachų bendruomenės gyvenimą. Žemė prie poliarinio rato nesvetinga ir mainais už savo kvapą gniaužiantį tyrą grožį pareikalauja daug. Šaltis, nepriteklius, didžiulė girtuoklystė ir mirtis – įprasti palydovai. Ne veltui su dievu čia stengiamasi palaikyti gerus santykius – juk niekada nežinai...
Taip nedidukėje savo rankomis suręstoje trobelėje gyvena ir našlys Ignatas su sūnumi. Vis tik monotonišką kasdienybę sujaukia tragedija. Krauju suteptomis rankomis atbėgęs jo sūnus ir jį su šautuvu besivejantis kaimynas Michailas Ignatui reiškia pažįstamo gyvenimo pabaigą. Išgertuvės baigėsi netyčine žmogžudyste, kai, pritrūkus degtinės, jo pusgirtis sūnus partrenkė draugą traktoriumi.
Sūnus suimamas ir išvežamas į areštinę mieste, o žuvusiojo šeima verčia kaltę Ignatui – juk jis išaugino žudiką. Butelio dugne išsigelbėjimo nuo sielvarto ieškantis Michailas grasina kerštu, o jo žmona nė negali būti viename kambaryje su vargšu senuku. Vienišas ir apleistas senolis bando nusipelnyti atleidimo, bet lieka tuščiomis.
Įdomu tai, kad, nors stebime daug žmonių paveikusią baisią nelaimę, emocijos atrodo prėskos ir „buitiškos“. Skausmas skandinamas butelyje arba malšinamas darbu ir maldomis. „Tai neteisinga“, – vis tyliai šnabžda Ignatas, naktimis rūpestingai raižantis medines dėžutes. Net esą palaužtas Michailas, grasinantis kerštu ir nevengiantis užsipulti Ignato, galiausiai pareikalauja už sūnaus mirtį 50 tūkst. rublių (nors vėliau sutinka tenkintis žirgu). Beje, panašiai kaip tvarkomasi su mirtimi, elgiamasi ir meilėje: nesimačius daug metų, tuoktis čia gali būti nuspręsta per dešimt pirmųjų susitikimo minučių. Juk kam viską apsunkinti – gyvenimas ir taip sudėtingas.
Netikėtai Ignatas vėl randa prasmę gyventi. Tai nutinka prie kaimo parduotuvės, akiplėšos berniūkščio, prašinėjančio cigarečių, pavidalu. Jaunuolis, save vadinantis Burunduku, neturi tėvo, o motina, kaip ir daug kitų sachų, stipriai girtuokliauja. Be didelių svarstymų Ignatas priima Burunduką į savo namus. Dvi apleistos sielos bent trumpam randa paguodą.
Kino pavasario programoje „Metų atradimai“ pristatomas „Laužas vėjyje“ vertas dėmesio vien dėl platesnio sinefiliško išprusimo. Kino darbų iš tokios vietos retai kada pamatysi. Žavi grubus filmo realizmas, kai būties žiaurumas, žmogaus prigimties silpnumas ir bjaurumas po truputį kontrastingai skleidžiasi nuostabios gamtos peizažuose. Matyt, didžiausia filmo silpnybė yra ta, kad režisierius kartais atsitraukia nuo tokio stiliaus ir imasi nesėkmingų eksperimentų, pasibaigusių neįtikinamomis klišėmis.
Kai į šiek tiek negrabų, bet įtaigų, kone dokumentinį vaizdavimą įterpiamas sentimentalus žvilgsnis į praeitį apie sūnų ar sulėtintai parodomas Ignato pratrūkimas (kai šis „nutrenkia“ nuo stalo indus, o režisierius net nepamiršta aktoriaus rankoje palikti kraujuoto delno antspaudo), atrodo skausmingas, šiame darbe visai netinkantis režisieriaus sprendimas. Taip norėta sustiprinti įspūdį ir akcentuoti vidinę dramą, bet tai yra vienas tų atvejų, kai lazda trinkteli kitu gali. Ir smarkiai. Gerai, kad tokių vietų vos keletas, tad bendro įspūdžio nesugadina.
Taigi, „Laužas vėjyje“ patiks realizmo gerbėjams ir filmų medžiotojams, norintiems pažinti kuo įvairesnį kiną. Vis tik ieškantiems istorijos įmantrumo, sudėtingų charakterių ar turtingų dialogų tai nebūtų geriausias pasirinkimas.
