34 metų B.Kruhlikas savo filmui išleido 300 tūkst. eurų. Tačiau, sako, nieko nebūtų keitęs net ir turėdamas milijonus. Gal tik streso būtų buvę mažiau, priduria režisierius. Filmavimo metu jis neramiai pakeldavo akis į dangų, bijodamas, kad tik neprapliuptų lyti. Dvi trys lietingos dienos, sako jis, ir šio interviu veikiausiai nė nebūtų.
– Man „Supernova“ pasirodė tiesiog nejaukiai realistiška. Atrodo, kad vaidinantys žmonės yra ne aktoriai, o vietiniai gyventojai. Kaip kūrėte savo herojus?
– Dalis statistų yra vietos gyventojai. Tą iš tiesų lėmė du veiksniai. Visų pirma, mes filmavome 50–60 kilometrų nuo Varšuvos. Todėl buvo logiška įdarbinti vietos žmonių, o ne kaskart vežtis aktorius iš Varšuvos.
Antra priežastis susijusi su pirmąja. Filmas yra mažo biudžeto. Ir toks sutapimas, paradoksalu, padėjo filmui, jo meninei daliai. Daug vietos žmonių prieš kamerą stovėjo su savo energija, savo tiesa. Joks pasamdytas aktorius iš kitur nebūtų galėjęs man to duoti.
– Esate viename interviu minėjęs, kad nenorite garsių aktorių, idant jie neblaškytų žiūrovų. Ar esate patenkintas rezultatu? Kaip vyko atranka?
– Pradžioje, kai tik baigiau scenarijų ir pradėjau galvoti apie atrankas, žinojau du dalykus. Aš privalėjau tai atlikti vienas, ir filmas žiūrovams (ypatingai lenkams) turėjo atrodyti kaip dokumentinis filmas. Ne dar viena fikcija su garsiomis žvaigždėmis. Tokiu būdu, manau, lengviau susitapatinti su istorija ir pasiekti katarsį. Šioje istorijoje yra per daug veikėjų, todėl nė vienas jų negali būti įžymybė. Laimei, mano prodiuseriai, žmonės iš „Munk Studio“, tą suprato, taigi parašiau scenarijų vienas per tris mėnesius ir ėmiausi aktorių atrankos.
– Nepaisant to, kad istorija yra išgalvota, ar ieškojote įkvėpimo savo charakteriams ir siužetui realiame gyvenime?
– Žinoma. Visas siužetas yra 100 proc. išgalvotas, bet mane filmui įkvėpė tikra autoavarija Lenkijoje ir žiniasklaidos straipsniai apie vairuotojus, kurie nutrenkia žmones ir pabėga iš įvykio vietos. Kaip filmų kūrėjas aš įdarbinu savo vaizduotę, dokumentuoju kasdienius įvykius. Tai yra šių dviejų dalykų samplaika. Realybė yra gudresnė už mane, todėl nėra reikalo kovoti su ja, vien tik jos klausytis.
– Avariją sukėlęs politikas pirma pabėga iš įvykio vietos, po to sugrįžta. Ar turėjote bent menkiausią užmačią parodyti, kad politikai, aukšto rango pareigūnai jaučiasi bebaimiai, galintys išvengti bausmės? Ar tai buvo atsitiktinis siužeto vingis?
Aš tikiu, kad kai kuriems žmonėms nereikia imuniteto – jie ir šiaip arogantiški ir bebaimiai.
– Neturėjau tikslo kalbėti apie politikus. Aš ieškojau istorijos, kuri virstų drama didžiajame ekrane. Pradėjau nuo pabėgimo iš įvykio vietos ir herojaus, kuris galbūt turėtų būdą išsisukti. Stengiausi sukurti kompleksišką istoriją, kuri įtrauktų ir intriguotų iki pat pabaigos. Tai, kad vairuotojas yra politikas, – charakterio kūrimo proceso pasekmė.
Aš tikiu, kad kai kuriems žmonėms nereikia imuniteto – jie ir šiaip arogantiški ir bebaimiai. Spėju, kad politinė gija filme vis tik yra karšta, žiūrovai jautriai reaguoja, nes žmonių „virš įstatymo“ tema yra universali. Tik kaukės skirtingais laikais yra skirtingos.
– Ar jums įdomi grupių dinamika, kaip elgiasi žmonės, apsupti kitų?
– Tai buvo vienas iš mane ypatingai dominusių dalykų, kai ėmiausi šio projekto. Gal dėl to, kad aš to nesuprantu. Aš turiu mintyje slaptus grupės žmonių psichologinius mechanizmus.
Dirbdamas su šiuo projektu aptikau vaizdo įrašą iš Turkijos, istorija buvo panaši į maniškę. Didelė grupė žmonių protestavo kažkokio politinio renginio metu. Žmonės norėjo sumušti vieną iš politikų, jo apsauginiai gynė vyrą. Kai kurie žmonės puolė, kai kurie – tik žiūrėjo. Tam tikru metu kamera nusisuko nuo pagrindinio veiksmo ir parodė vieną žmogų, kuris atokiai spardė automobilį. Atrodo, beprasmis elgesys. Bet tai vyko. Ir tai man buvo labai įdomu.
Aš sergu už visus. Netgi už avariją padariusį politiką, nes jis taip pat žmogus.
– Filme vaizduojate labai daug emocijų. Kaip svarbu jums yra atskleisti, kaip žmonės keičia savo nuomonę, nusistatymus, kaip kinta emocijos, kai jie yra paveikti alkoholio ar kitų aplinkybių? Politikas pradžioje filmo atrodo piktadarys, bet gale jau atrodo kaip žvaigždė.
– Man tai labai svarbu, labai svarbu neteisti nė vieno šioje istorijoje. Aš sergu už visus. Netgi už avariją padariusį politiką, nes jis taip pat žmogus. Kalbant apie istoriją ir patį filmą, patyrimas yra gilesnis, kai veikėjas pasikeičia tavo akivaizdoje. Ir tai ypač aktualu trileriui.
– Ką būtumėte daręs kitaip, jeigu būtumėte turėjęs didesnį biudžetą?
– Visiškai nieko. Galbūt su daugiau pinigų visi mažiau nervintųsi. Dabar nufilmuoti viskam vasarą turėjome vos 14 dienų. Dvi ar trys lietingos dienos būtų buvusi katastrofa. Mums pasisekė, kad oras buvo geras.
