Po kiekvieno tokio prisistatymo mokykloje ar darželyje, iškart žiūrėdavau į tėvus – ar pakankamai oriai pakalbėjau buvo aišku iš jų veidų. Ir šįsyk prisistatęs vėl kreipiu dėmesį tėvams, tik ne saviškiams. Nors apie šeimas pasakojančios komedijos, ko gero, žavios būtent tuo, jog jų personažuose sunku neįžvelgti dalies savo tėvo, motinos ar to dėdės, kuris atveža saldainių, bet niekada neprisimena, kiek tau metų.
Sunkūs tėvų ir vaikų santykiai kine vaizduojami dažnai, tačiau garsiausi filmai šia tema dažniausiai būna dramos. „Bus kraujo“, „Gyvenimo medis“, „Krikštatėvis“ – visi šie filmai pasakoja apie sunkius šeimos santykius. Komedijos šia tema pasirodo gerokai rečiau, tad du šiemet pasirodę tėvų ir vaikų santykius aptariantys filmai nusipelno dėmesio vien dėl savo temos.
„Įkyruolė“ (orig. The Meddler) pasakoja apie visur besikišančią, viskuo besidominčią ir geriausiai gyvenimą suprantančią mamą Marnie (Susan Surandon). Taip atrodo, žinoma, tik jai pačiai, nes dukra Lori (Rose Byrne) daro viską, kad nesusipratusi motina pastebėtų jos dūsavimus. Tačiau Marnie, neseniai netekusi vyro ir Lori tėvo, rūpinimąsi visu pasauliu laiko grynu malonumu. Pas dukrą ji užsuka kasdien, bet ne ką mažiau dėmesio sulaukia ir kiekvienas kitas su ja maloniai bendraujantis pilietis – vienai ji planuoja apmokėti vestuves, kitą pasisiūlo vežioti į koledžą – Marie visiems vienodai geraširdiška.
Kad ir kaip per smarkiai visur kištųsi „Įkyruolė“, kad ir koks šaržuotas būtų jos personažas, žiūrint sunku neprisiminti savo paties giminių. Kas supažindinęs tėvus su draugais po to neturėjo raudonuoti, klausydamas kaip jie bando atrodyti „kieti“? Kam neteko vėl ir vėl klausytis tų pačių pamokančių istorijų, kartojamų kiekviena pasitaikiusia proga? Galiausiai, kas kartais nesijautė tėvų „dusinamas“?
„Įkyruolė“ (orig. The Meddler) pasakoja apie visur besikišančią, viskuo besidominčią ir geriausiai gyvenimą suprantančią mamą Marnie (Susan Surandon).
„Įkyruolė“ pasakoja apie būtent šiuos nejaukius epizodus. Vienu metu ir juoktis, ir iš gėdos raukytis priversiantis filmas sugeba užfikstuoti tėvų ir vaikų problemas tuomet, kai jie iš tiesų neturi problemų. Tai filmas apie kišimąsi į kito gyvenimą įsivaizduojant, kad be tavęs jie nesusitvarkys. Bet užvis labiausiai tai filmas, kažkaip sugebantis situacijas, kuriose kitam sakome „tiek to“ arba „nesvarbu“ parodyti su daugiau šviesos, nei liūdesio.
Bobo Nelsono parašyta „Nebraska“ (orig. Nebraska) prieš trejus metus pasakojo apie senstelėjusio tėvo ir jo suaugusio sūnaus kelionę. Tai buvo viena tų retų komedijų, kurias myli beveik visi – pradedant gausiai susirinkusiais žiūrovais ir baigiant „Oskarus“ teikiančia akademija. Šiemet savo paties scenarijaus režisuoti apsiėmęs kūrėjas su tokia pat šiluma bei žavesiu papasakojo apie išsiskyrusio keturiasdešimtmečio ir mažo berniuko savaitgalį ieškant vagies.
„Patvirtinimas“ (orig. The Confirmation) prasideda bažnyčioje, kur Anthony (Jaeden Lieberher) bando atlikti išpažintį, nors niekaip nesugalvoja, kuo yra nusidėjęs. Jo tėvas (Clive Owen) – savotiška priešybė. Jis geria, apgaudinėja ir „skolinasi“, bet nemato tame jokių problemų. Pas motiną paprastai gyvenantis Anthony su tėvu turi praleisti ramų savaitgalį, bet kuo toliau eina jų diena, tuo labiau jiedu tolsta nuo ramybės. Nuo akimirkos, kai kažkas stovėjimo aikštelėje pavogia tėvo įrankius, akivaizdu, jog jųdviejų nesėkmės čia nesibaigs. Netrukus jiems tenka ne tik įsilaužinėti į namus ar rinkti centus mašinos dalims, bet ir tvarkytis su netyčiomis sūnui prasidėjusia tikėjimo krize.
Kaip visų kitų „kelio“ filmų, „Patvirtinimo“ sėkmė priklauso nuo jo nuoširdumo. Parašyti tėvo ir sūnaus kelionę per aibę keistuolių gali daugybė scenaristų, tačiau sukurti du įtikinamus veikėjus, kurie puikiai žiūrėtųsi kartu ir verstų žiūrovą už juos sirgti, jau sunkiau. Bet C.Oweno ir J.Lieberhero duetas žiūrisi kuo puikiausiai. Iš pradžių specialiai tarp jų egzistuojantis atstumas antroje filmo pusėje virsta į tikrą, nuoširdų santykį. Jie klysta, nesusišneka, persistengia ir meluoja, bet būtent tai priverčia žiūrovą patikėti, jog ekrane – gyvi, natūralūs žmonės.
Kaip visų kitų „kelio“ filmų, „Patvirtinimo“ sėkmė priklauso nuo jo nuoširdumo.
Beveik visiems tėvo ir sūnaus filmams būtina sąlyga – monologas apie savo tikrojo kelio ieškojimą – pasikartoja ir čia, tačiau kaip ir visas likęs filmas, ši scena nekartoja nusistovėjusios klišės, o iš jos pasijuokia. Vos tik tėvas sūnui paaiškina, kad svarbiausia gyvenime pačiam susivokti, kuo tiki, sūnus atšauna, jog nuo šiol, vadinasi, nebeklausys jokių paliepimų ar nurodymų. Tokie momentai ne vien prajuokina, bet ir leidžia iš naujo pažvelgti į tuos pačius moralizavimus, girdėtus iš tėvų, naujoje šviesoje.
Štai tokie gera linkinčių tėvų ir prieš juos maištaujančių vaikų nuotykiai žiūrovams siūlomi šį savaitgalį. Kaip ir reikėtų tikėtis, jie pilni nemalonių akimirkų bei prastų sprendimų. Bet kad ir kokie ydingi tėvai šiuose filmuose bebūtų, negalima abejoti kilniais jų norais – juk Rugsėjo 1 d. vaiko prisistatymo iš tiesų klausosi tik jie.
