Šiemet festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodoma D. Lyncho filmų retrospektyva – žiūrovai galės pamatyti 6 ekscentriškojo kino kūrėjo filmus bei praėjusiais metais pasirodžiusį dokumentinį filmą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ („David Lynch: The Art Life“, 2016).
Menas yra gyvenimas ar gyvenimas yra menas? D. Lynchas atsakytų, kad abu teiginiai yra teisingi ir tiksliai apibūdinantys jo asmeninį požiūrį. Postmodernaus kino burtininko gyvenimą valdo kūryba. Fotografija, muzikos kūrimas, visą karjerą lydinti tapyba, rekvizitų filmams kūrimas, televizijos serialai, muzikiniai vaizdo įrašai ir, žinoma, kinematografija.
Savita nuotaika, sodrių spalvų paletė, netipiški, dažnai psichiškai nestabilių veikėjų charakteriai, „plaukiojanti“ dramaturgija, abstrakcijų gausa. Tai tik keletas vieniems keistuolio, kitiems genijaus D. Lyncho kuriamo kino apibūdinimų. Režisieriaus kūrybos garbintojai ir priešai pasiskirstę į dvi skirtingas stovyklas, tačiau tiek vieni, tiek kiti vieningai sutaria, jog D. Lyncho kūryba yra tiesiog unikali ir nepakartojama.
Sėkminga kūrybos pradžia
Pirmajam ilgametražiam filmui „Trintukagalvis“ („Eraserhead“, 1976) D. Lynchui prireikė penkerių metų. Šio nespalvoto filmo pagrindinis veikėjas Henris Spenceris yra fabriko darbininkas, besiblaškantis tarp pareigos šeimai ir laisvės siekio.
Siurrealistiniame „Trintukagalvyje“ atsiranda vėlesnę jo kūrybą lydintys principai. Nors juosta finansinės sėkmės nesulaukė, ji buvo geras startas jaunam kūrėjui, atvėręs daug naujų galimybių Holivude.
Paklaustas, kuris iš sukurtų filmų personažų labiausiai sutampa su jo asmenybe, D. Lynchas atsakė: „Daugiausia bendro su manimi turi Henris iš „Trintukagalvio“ ir Džefris iš „Mėlyno aksomo“. Negaliu paaiškinti kodėl, bet abu personažai man reiškia labai daug.“
„Ji vilkėjo mėlynu aksomu. Ir kaip aksomas mėlynos buvo jos akys...“
Filmu etalonu galima būtų pavadinti po dešimties metų nuo pirmojo pilnametražio filmo sukurtą „Mėlyną aksomą“ („Blue Velvet“, 1986), kuriame nedidelio Amerikos miestelio studentas Džefris randa ausį ir mėgina išsiaiškinti už to slypinčią istoriją.
Jame, kaip ir vėlesniame filme „Laukinės širdys“, juntama autoriaus mėgstamo Victoro Flemingo „Ozo šalies burtininko“ įtaka.
Apie sodrias spalvas filme „Mėlynas aksomas“: „Spalvos filme yra dalis mistikos. Pavyzdžiui, vienas Frenko bendrininkų visuomet vilki geltoną paltą ar lietpaltį. Mėlyna yra mano mėgstamiausia spalva. Aš norėjau, kad ji kontrastuotų su Dorotės raudona lūpų dažų spalva.“
Svaigi kelionė po Amerikos pietvakarius
Žanrų įvairove pasižymintį filmą „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990) pats autorius apibūdino kaip „meilės istoriją žiauriame, iškreiptame ir moderniame pasaulyje“. Nors filmas Kanuose laimėjo Auksinę palmės šakelę, žiuri sprendimas sulaukė kritikos.
Nuotaikingoje, aistra alsuojančioje juostoje Nicolas Cage‘as kartu su Laura Dern vaidina jauną porą, besislapstančią nuo paauglės merginos motinos ir jos pasamdyto žudiko.
„Perskaitęs Barry Giffordo knygą „Wild at Heart“ pamilau pavadinimą, Seilorą, Lulu ir nepaprastai realų pasaulį knygoje. Man patiko, kaip Giffordas mato pasaulį. Tai man sukėlė įvairiausių pamąstymų. Gana greitai aš užsikabinau ir ėmiausi darbo“, – interviu CBC pasakojo D. Lynchas, scenarijų filmui parašęs vos per savaitę.
Kas nužudė Laurą Palmer?
Tokį klausimą sau mažiausiai vienąkart uždavė kiekvienas, žiūrėjęs šį televizijos serialą. Vėlesnėje dalyje „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ („Twin Peaks: Fire Walk with Me“, 1992) atskleidžiama televizijos serialo priešistorė – vaizduojama savaitė prieš Lauros Palmer žmogžudystę, esminio „Tvin Pykso miestelis“ įvykio.
„Man jis ypatingas tuo, kad primena sapną. Tai tarytum šiltas ir švelnus sapnas, vieta, į kurią gali nueiti. Dievinu tos vietos atmosferą, kuri šiek tiek primena esančią B kategorijos filmuose“, – apie garsųjį televizijos serialą „Tvin Pykso miestelis“ („Twin Peaks“, 1990–1991) meiliai pasakojo D. Lynchas, šiuo metu baigiantis montuoti naujas serialo serijas.
Prieš porą metų kino meistras savo gerbėjams parengė siurprizą – iš nepanaudotų prologo scenų sukūrė filmą „Tvin Pyksas: pradingę epizodai“ („Twin Peaks: The Missing Pieces“, 2014). Jį kartu su kitais retrospektyvos filmais bus galima pamatyti festivalio „Kino pavasaris“ ekranuose.
Žvilgsnis pro rakto skylutę
Apie kultinį kino kūrėją yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, bet priartėti prie interviu nemėgstančio duoti menininko sudėtinga – didžiąją dalį laiko jis praleidžia savo namų studijoje piešdamas ir tapydamas. Būtent ten režisierius Jonas Nguyenas nufilmavo dokumentinį filmą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“. Žurnalui „Vice“ filmo autorius pasakojo, kad interviu vykdavo savaitgaliais, o per beveik trejus metus jų buvo 25.
„Iš pat pradžių norėjome sukurti filmą apie jo ankstyvąjį kūrybos periodą, kai Lynchas dar nebuvo žinomas. Manėme, kad šis laikotarpis galėtų būti kupinas užuominų, padėsiančių suprasti mįslingąjį menininką.“
Tai – režisieriaus antrasis kinematografinis D. Lyncho portretas. 2007-aisiais J. Nguyenas sukūrė filmą „Lynchas“ („Lynch“, 2007), kuriame sekė autorių „Vidaus imperijos“ (2006, „Inland Empire“) kūrimo metu.
„Mes sukūrėme filmą iš to, ką jis [D. Lynchas, – aut. past.] mums davė: gavome leidimą naudoti visus šeimos nuotraukų albumus ir jo piešinius. Interviu darėme jo studijoje ir namuose. Namų erdvės nepalikome ir interviu su kitais asmenimis nefilmavome, papildomų kadrų ar nuotraukų nenaudojome. Jis netgi išrinko filmo pavadinimą. Taigi filme matome tikrų tikriausią Davidą“, – apie filmo kūrimą pasakojo režisierius J. Nguyenas. Anot dokumentinio filmo autoriaus, D. Lynchas liko patenkintas rezultatu.
