Žvelgiant į statistiką akivaizdu, jog yra dalis žmonių, kurie nekantriai laukia tokių filmų kaip „Inferno“, trečiosios Rono Howardo filmų apie pasaulį per paveikslų interpretacijas gelbstintį profesorių dalies. Lygiai taip pat panašu, kad kažkas laukia ir „Džeko Ryčerio: Nesidairyk atgal“ (nors toks pavadinimas bet kokiam tęsiniui skamba gluminančiai).
Bet ar tikrai šių komercinių romanų adaptacijos, abi šiuo metu rodomos Lietuvos kino teatruose, yra geras T.Hankso ir T.Cruise’o laiko išnaudojimas? Pirmajam šiuo metu 60, antrajam 54, abu jie turi daugiau pinigų, nei galėtų išleisti per penkis skirtingus gyvenimus, tad dienraštis „The Guardian“ klausia – ar nebūtų laikas užsiimti kuo nors vertesniu dėmesio, nei antrarūšių sagų tęsiniai?
Tai, kaip abu Tomai sugeba kartotis ir neatsibosti, yra fenomenalu. Kai Michaelas Douglasas jau beveik visai pamirštas, o Bruce’o Williso filmai net nebepasiekia kino teatrų, jiedu išlieka paskutinėmis devinto dešimtmečio įžymybėmis, kurios metai iš metų vaidina pagrindinius vaidmenis sėkmingose juostose. Šis Tomų klubas yra paskutinieji du senųjų garsenybių atstovai.
Dvi didžiausios žvaigždės pasaulyje
Metų pradžioje žurnalas „Forbes“ įvertino, jog T.Cruise’as yra ketvirtas geriausiai savo studijai atsiperkantis aktorius pasaulyje. Puslapio „The Numbers“ sudarytame sąraše pagal tai, kiek patikima yra investicija į aktorių, jis atsidūrė šeštas, viena vieta pralenkdamas T.Hanksą.
Abiejų Tomų charizma yra akivaizdus tokios sėkmės garantas, bet be jų sugebėjimų suprasti, ko nori publika, ir kaskart tai pateikti, jie nestovėtų taip aukštai. Jie nėra vien aktoriai, jie yra autoriai. Savo filmus apibrėžia būtent jie, o ne režisieriai ar scenaristai.
Nors juos skiria šešeri metai, tarp aktorių gausu panašumų. Abiems jiems mokykloje sekėsi siaubingai, abu jie jaunystėje buvo atsidavę krikščionys, abu pradėjo karjeras nuo romantinių komedijų. Ir dešimtame dešimtmetyje jie buvo dvi didžiausios žvaigždės pasaulyje: T.Hanksas už „Forestą Gampą“ (Forrest Gump) uždirbo 70 mln. dolerių, tiek pat, kiek T.Cruise’as už „Misija: neįmanoma“ (Mission: Impossible).
Abu tą dešimtmetį rinkosi „Oskarų“ nominacijas, nors tik T.Hanksas laimėjo (dukart). Ir abu paskutinįkart nominacijas gavo prieš daugiau kaip dešimt metų.
Nuo tada jie abu spėjo padirbėti su puikiais režisieriais (pavyzdžiui, su Stevenu Spielbergu). Bet yra priežastis, kodėl „Oskarams“ niekas jų nebenominuoja. Tomams pasiekus tam tikrą amžių jie nusprendė vietoje eksperimentų rinktis savo įvaizdį kartojančias roles.
Nauji vaidmenys
Kad ir kokios būtų tokių sprendimų priežastys, T.Hanksas nebevaidina žiaurių gangsterių, kaip „Kelyje į pražūtį“ (Road to Perdition) ar finansinių nusikaltėlių kaip „Tuštybių liepsnoje“ (The Bonfire of the Vanities), o T.Cruise’as nebevaidina palaužtų karo veteranų kaip „Gimusiuose liepos ketvirtąją“ (Born on the Fourth of July) ar savo seksualumą permąstančių vyrų kaip „Plačiai užmerktose akyse“ (Eyes Wide Shut). Kinas nei vienam jų nebėra rizikingas.
Peržvelkime pastaruosius jų vaidmenis. T.Hanksas turi „Terminalą“, tris Dano Browno ekranizacijas, „Lary Krauną“, „Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“, „Išgelbėti poną Benksą“, „Šnipų tiltą“, „Hologramą karaliui“ ir „Stebuklą virš Hadsono“. T.Cruise’as vaidino „Paskutiniajame samurajuje“, „Pasaulių kare“, „Neįmanomose misijose“, „Valkirijoje“, „Kaip diena ir naktis“, dviejuose Lee Child filmuose, „Užmirštuosiuose“ ir „Riboje į rytojų“.
Jei reikėtų labai greitai sumaketuoti plakatą naujam jų filmui, kurio dar niekas nematė, T.Cruise’o atveju galima jo veidą priklijuoti ant linijų, kurios parodo, jog jis labai greitai juda, o T.Hanksą plakate reiktų patupdyti tuščioje erdvėje su lagaminu ir sumišusia išraiška. Rezultatas laisviausiai tiks visiems išvardintiems filmams.
Visos jų juostos yra vidutinio tempo, ne per daug sudėtingos ir politika nesidominčios pramogos. Tai niekada nėra siurrealistiniai filmai, niekada nėra filmai užsienio kalba, niekada neturi didelių žiaurumų ar nuogybių, jie nei liūdni, nei juokingi. T.Hanksas visada yra protingas, bet vienišas geradarys, T.Cruise’as – atletiškas vienišius, įveikiantis ir didį blogį, ir nekompetetingus bosus. Pirmasis visada pasirodo dramose, antrasis trileriuose.
Iššvaistyti talentai
Toks pastovumas natūralus. Kai kiekvienas naujas filmas atsiperka, atrodytų absurdiška daryti ką nors kitaip. Bet jei palygintume tai su šiek tiek jaunesnių žvaigždžių (Brado Pitto, Leonardo DiCaprio, George’o Clooney) ar naujausios kartos aktorių (Ryan Gosling, Jake Gyllenhaal, Tom Hardy) projektais, Tomų talentai atrodo tiesiog iššvaistyti.
Blogiausia tai, jog jie abu sugeba gerokai daugiau. T.Cruise’as „Griaustinyje tropikuose“ (Tropic Thunder) buvo nepaprastai juokingas, o „Nakties įkaite“ (Collateral) šiurpinantis. T.Hanksas savo plastiškumą įrodė skirtinguose „Debesų žemėlapio“ (Cloud Atlas) vaidmenyse. Bet visa tai išlieka išimtimi iš taisyklės.
Ar nebūtų buvę nuostabu kurį nors iš Tomų pamatyti kaip Džokerį? Ar kaip Calviną Candie iš „Ištrūkusio Džango“ (Django Unchained)? Ar kaip Danielį Plainview iš „Bus kraujo“ (There Will be Blood)?
Christianas Bale’as komentavo, jog jo pasirodymą „Amerikos psichopate“ (American Psycho) įkvėpė būtent T.Cruise’o elgesys pokalbių laidose – jo nepaprastas draugiškumas, slepiantis bet kokias tikras emocijas. Ar tuomet nebūtų patogiau iškirpti tarpininką ir pamatyti pačius Tomus darančius kažką panašaus į „Amerikos psichopatą“? Galbūt tai labai optimistiška svajonė, tačiau ji tikrai įdomesnė už „Inferno“ ar „Džeką Ryčerį“.
