Jei matėte pirmąją „Trainspotting“ dalį, žinote, jog tai buvo vienas tų filmų. Greitis, jaunatviška energija, narkotikai ir absoliutus nesiskaitymas su tokiais dalykais, kaip visuomenė, padorumas ir net realybė. Šis filmas parodė visiško nerūpestingumo varomą būseną, kurią patirti galbūt norėtų ir nemažai kas, bet ryžtasi tikrai ne kiekvienas – daugiausia dėl kainos, kurią tenka už tai sumokėti.
Choose life. Choose a job. Choose a career. Choose a family (Renton – Trainspotting).
„Trainspotting“ buvo, nepabijokime to žodžio, kultinė istorija. Pagal to paties pavadinimo I.Welsho romaną pastatytas filmas pasakojo apie ekonomiškai sudėtingą Edinburgo laikotarpį ir heroino vartotojus, kurių tuo metu buvo apstu. Net patiems škotams šis filmas buvo tarsi akistata su ta visuomenės dalimi, su kuria kasdienybėje daugelis nesusiduria arba stengiasi nepastebėti.
Purvas, keiksmai, gatvės žiaurumas ir jokio pasitikėjimo – tai tamsioji šios istorijos pusė, kuri Danny Boyle režisūros stiliumi atsiskleidė itin paveikiai. Viena pirmųjų scenų, kurioje Rentonas neria į kokčiai purviną unitazą, norėdamas sužvejoti iškritusią opiumo žvakutę, yra gana iškalbinga.
Dvidešimt metų – daug ar mažai?
Pirmiausia reiktų pasakyti, kad antroji filmo dalis, paremta to paties autoriaus kūriniu „Porno“, daug kam nepatiko. Pagalvojus, nieko keisto – bet kokio filmo tęsinys yra tam tikra rizika, o pirmojo „Trainspotting“ gerbėjų lūkesčiai buvo itin dideli. Nereikia pamiršti ir to, kad praėjo 20 metų. Gal tai ir nėra rekordinis laiko tarpas tarp filmo dalių, tačiau tikrai nemažas.
Of course I‘ve had it in the ear before (Iggy Pop – Lust for Life).
„T2 Trainspotting“ nėra filmas apie priklausomybę, iš tiesų – net nėra apie gyvenimą po jos. Apie narkotikus, ypač heroiną, yra parašyta ir nufilmuota daugybė prisiminimų, įrašyta dainų ir nupiešta paveikslų. Bent porą dešimtmečių nuo heroino priklausomų rašytojų, įvairiausio stiliaus muzikantų, aktorių ir režisierių tikrai netrūko. Nieko keisto, kad ši medžiaga turi savo vietą meno pasaulyje.
Tačiau šiame filme buvo pasirinkta kita kryptis. Pats heroinas ir kiti narkotikai čia daugiau epizodiški – ne tokie, kurie vis dar sudarytų veikėjų gyvenimo esmę ir prasmę. Kitaip tariant, heroinas parodomas lyg praėjęs gyvenimo epizodas – su juo gal iki galo ir nesusitaikyta, tačiau tai ir viskas.
Tiesa, nostalgijos filme yra sočiai – to buvo galima tikėtis. Jame nemažai laiko paskirta patiems susitikimo momentams ir jaunystės prisiminimams. Daugeliui mačiusių pirmąją dalį turbūt ir buvo smalsiausia: kaip atrodys, kai susitiks Bulvė ir Saimonas, o ypač – Rentonas ir Begbis.
Pasibaigusios istorijos visada verčia pagalvoti, kaip per daugybę metų pasikeičia veikėjai. Vis dėlto, šiame filme jie liko daugmaž tokie patys. Aplinkybės pasikeitusios, tačiau asmenybės – ne, tad šis susitikimas logiškai tampa dar vienos avantiūros pradžia. Žinoma, negali tikėtis, kad 40-mečiai elgsis lygiai taip pat kaip 20-mečiai. Galų gale, tiesiog sveikata neleidžia.
Nuo ko priklausomi jūs?
Vienas iš skirtumų tarp dviejų filmų yra tai, kad pirmasis yra apie laikotarpį, kuriame buvo kur kas mažiau technologijų. Paskutinįjį amžiaus dešimtmetį niekas dar neturėjo išmaniųjų telefonų. Nebuvo nei Google, nei Facebook; nebuvo net tokio interneto, kaip suprantame jį šiandien. Ir tai yra didžiulis skirtumas.
Informacinės technologijos lėmė ne tik tai, kad to laikmečio žmonės turėjo bent viena priklausomybe mažiau. Tas pats Facebook daugeliui yra tiesiog nauja pabėgimo atmaina. Turinti savotiškos naudos, nesukelianti tokių drastiškų padarinių, tačiau atliekanti tą pačią funkciją – nukelti mintis kažkur kitur nei čia ir dabar.
You’re an addict, so be addicted. Just be addicted to something else (Renton – T2 Trainspotting).
Tačiau būtent dėl to dešimtojo dešimtmečio žmonės buvo ir kur kas mažiau informuoti – apie pavojus, gyvenimo laikinumą ir kūno trapumą. Jei jums pasiūlytų išmėginti heroino, ar turėdami visą bagažą informacijos, girdėję ir matę tikrų istorijų žiniasklaidoje ar meno kūriniuose, vis dar ryžtumėtės? Kažkuriuo metu šis sprendimas buvo priimamas visai kitaip.
Įdomi scena, kai Rentonas išsitempia Bulvę – žmogų, nesportavusį dešimtmečius – pabėgioti. Šio užsiėmimo naudą orą gaudančiam Bulvei jis argumentuoja tuo, kad nuo jo taip pat apsvaigsti – net geriau nei nuo heroino! Tame yra tiesos. Anglų kalba šis dalykas vadinamas runner‘s high – euforijos ir nenugalimumo būsena, ištinkanti po ilgo bėgimo. Kažkuo primena narkotikus, tiesa?
Viena iš minčių, kurias bando perteikti šis filmas, yra ta, kad priklausomybe gali tapti beveik bet kas. Jei nesinori spręsti problemų kitaip, telieka vieną priklausomybę pakeisti kita – gal šįkart geresne. Tiesa, su amžiumi ateinančios nostalgijos, gailesčio dėl prarastų metų ir baimės dėl artėjančios senatvės išvengti turbūt nepavyks, kaip ir filmo herojams. Bet toks gyvenimas. Choose life.
Filmą „T2 Trainspotting“ galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
