Kurčia 10-metė Denisė gyvena nelegaliame romų lūšnyne Lenkijoje. Ji negirdi ir negali kalbėti, bet fenomenaliai jaučia ritmą. Kiemo vaikams ji paprasčiausiai „kvaila“, todėl vienintelis Denisės būdas pasislėpti nuo skaudžios tikrovės – šokti ir rengtis kaip spalvingos Bolivudo filmų herojės iš TV ekrano.
Kaip manote, kokia pagrindinė šio filmo mintis, idėja?
Jei ieškočiau labiausiai skriaudžiamo, beteisio ir diskriminuojamo žmogaus, eičiau į taborą. Į patį skurdžiausią, kuriame glaudžiasi atklydę romai. Tada susirasčiau mergaitę, panašią į Denisę. Manau, filmo kūrėjai darė tą patį. Jie sąmoningai ieškojo maksimaliai išreikštos socialinės atskirties ir didžiausią diskriminaciją patiriančio žmogaus. Neįgali romų mergaitė iš emigrantų lūšnyno, kuriai praeiviai neduoda išmaldos, nes ji negali kalbėti... Romai labiausiai negirdima socialinė grupė, o filmo kūrėjų bandymas kalbėti ir pasakoti apie romus per klausos negalią turinčią mergaitę – nuostabi metafora. Labai gilus ir jautrus filmas.
Kas labiausiai įsiminė filme?
Labai patiko režisuoti intarpai, kuriuose vaikai šoko tarsi indų filmuose. Ypač ta scena, kurioje vaikai su žaisliniais automatais vaidino gangsterius, apšaudančius policiją. Puikus ir žaismingas filmo kūrėjų sprendimas parodyti romų požiūrį ir santykį su represinėmis struktūromis.
Ar esate bendravusi su romų tautybės vaikais? Kokie jie? Kuo jie domisi?
Esu dažnas svečias Kirtimų tabore. Turiu ten draugų. Romų vaikai visur tokie pat. Kaip ir šiame filme – jie linksmi, guvūs, gražūs, domisi viskuo, kuo ir kiti vaikai. Tik labiau nei lietuviukai jie mėgsta šokti ir dainuoti. O paklausus romių, kaip jų vaikai, išgirsti atsakymą: „Šoka, dainuoja, viskas gerai.“ Vaiko energija ir noras šokti bei dainuoti – geros savijautos ženklas.
Kokios romų vaikų teisės Lietuvoje? Ar jie gali/privalo lankyti mokyklą? Ar turi teisę į medicininį gydymą ir pan.?
Lietuvoje gyvena kelių etninių grupių romai. Didžiausios lenkų–lietuvių romų ir kotliarų (kalderaš) bendruomenės telkiasi Vilniuje, Kirtimų gyvenvietėje, Aukštutiniame ir Žemutiniame taboruose. Yra pasiturinčių ir išsilavinusių šeimų, kurios gyvena ne taboruose. Taigi, visų situacija skirtinga. Daugelis Žemutiniame tabore gyvenančių kotlerų neturi LR pilietybės. Todėl jiems kyla daug problemų dėl socialinių garantijų ir medicininės pagalbos prieinamumo, tačiau jų vaikai, palyginus, neblogai lanko mokyklą. Ko nepasakysi apie lenkų–lietuvių romus iš Aukštutinio Kirtimų taboro, kurie Vilniaus krašte gyvena nuo senų laikų ir turi mūsų šalies pilietybę bei pareigą leisti vaikus į mokyklą. Tačiau nepakeliamas skurdas, socialinės problemos užkerta kelią vaikams lavintis. Pavyzdžiui, šiuo metu Aukštutiniame tabore nėra nei vandens, nei elektros. Žmonės gyvena baimėje ir neviltyje, nes griaunami jų namai. Tai kokia dar mokykla, kai nėra elementarių sąlygų ruošti pamokas, praustis, skalbtis...
Kaip jais rūpinasi tėvai, romų bendruomenė? Ar apskritai rūpinasi?
Romų kultūroje vaikas yra didžiausia likimo dovana ir šeimos negalinčios jų susilaukti labai kenčia. Kaip ir visi žmonės, romai myli savo atžalas ir jomis rūpinasi.
Kaip Lietuvoje dažniausiai diskriminuojami romų vaikai? Gal žinote/matėte tam tikrų pavyzdžių.
Dažniausiai romų vaikai diskriminuojami švietimo įstaigose. Retas pedagogas sugeba juos integruoti į kolektyvą. Dažnas romų vaikas mokykloje kenčia patyčias dėl aprangos, kitoniškumo, tad meta mokslus 3–4 klasėje.
Filmas „Tylos karalaitė“ tarsi atveria gyvenimo lūšnyne duris, parodo nepagražintą romų vaikų kasdienybę. Kaip manote, kokia jų ateitis?
Kirtimų taboro lūšnelės atrodo panašiai kaip ir šiame filme. Iš palaikių medžiagų, statybinių atliekų suręsti namukai yra nuolat griaunami Vilniaus savivaldybės. Įbauginti žmonės nieko gero iš ateities nesitiki. Vaikai, greičiausiai, kartos tėvų ir senelių likimą. Bus varomi iš vietų, kuriose juos per prievartą apgyvendino, ir, atvirkščiai, neleis apsistoti, į kurias jie atklys. Negalėdami legaliai įsidarbinti, imsis nelegalių veiklų, vėliau kalės, o sugrįžę vėl kapstysis bandydami išgyventi.
Kokios pagrindinės romų integracijos į visuomenę problemos? Ar jie nenori/nemoka/neturi sąlygų integruotis, ar vis tik visuomenę stipriai veikia primetamos galios stereotipai, kurie atstumia marginalines grupes? Nenoriu – nematau, todėl „neskauda“.
Tradicinės romų bendruomenės – labai uždaros. Šimtai metų persekiojimų ir diskriminacijos juose paliko gilų nepasitikėjimo „gadžio“ (visi ne romai – autorės pastaba) pasauliu spaudą. Mūsų pasaulis jiems yra piktas ir blogas. Žinoma, tarp jų visuomet atsiranda, kas integruojasi, priima jiems primestas gyvenimo taisykles, bet visad bus ir marginalizuotų, deklasuotų romų, kurie bus keikiami ir engiami.
Ar žinote sėkmingos romų integracijos pavyzdžių?
Taip, žinau. Romai integruojasi, kai jie turi motyvaciją, kai jie yra gerbiami, jais pasitikima. Lietuvoje yra romų su aukštuoju išsilavinimų, yra dirbančių ir paprastus darbus: vairuotojų, pardavėjų. Tik, deja, dažnas jų darbe nutyli savo tautybę.
Kuo kiekvienas galėtume prisidėti prie romų integracijos, na kad ir mažu, bet realiu judesiu? Visi žinome, kad yra kažkokios programos, valdžia tarsi ir skiria tam lėšų, bet nieko konkretaus nevyksta. O gal tiesiog nežinome?
Valdžios dėmesys romams apsiriboja skambiomis programomis ir krūvomis popierių, o iš tikro Kirtimuose vyksta kažkas panašaus į genocidą. Tikrai nebijau šito žodžio. Kai matai vargstančias daugiavaikes šeimas, kurios paliktos be vandens ir elektros, o kai kurios ir be namų, tai jau nebegalvoji apie integraciją, norisi šaukti, kad „būkite žmonės, neskriauskite ir nekenkite romams!“ O padėti galite paprastai. Kai gatvėje pamatysite mergaitę panašią į Denisę su skardine rankoje, pakalbinkite ją, nusišypsokite ir negailėkite monetų. Gal bent tą dieną palengvinsite jos dalią.
