Jubiliejinio, 20-ojo, „Black Nights“ programa, kaip jau įprasta, po savo sparnu glaudžia dar tris subfestivalius – „Animated Dreams“, „Just Film“ ir „Sleepwalkers“ – du tarptautinius konkursus, panoramines programas, pristatančias metų geriausiuosius, į kino istoriją atsigręžti kviečiančias retrospektyvas bei specialiuosius renginius, skirtus kino industrijos atstovams.
Su 15min skaitytojais dalinamės įspūdžiais iš „Black Nights“ kino festivalio.
MANČESTERIS PRIE JŪROS
Perskaičius Kennetho Lonergano filmų anotacijas, nesunku susidaryti klaidingą įspūdį, jog tai – tradicinės, gal net kiek banalokos šeimyninės dramos. Tačiau iš pirmo žvilgsnio paprasti K.Lonergano filmų siužetai, sluoksnis po sluoksnio atveriantys giliausias personažų vidines kerteles, jaudina skausmingu, kone apčiuopiamu tikrumu, kelioms valandoms priverčiančiu nugrimzti į kitų gyvenimus.
Tokia emocijų amplitudė, iš skaidrios kasdienybės žiūrovus galinti nuleisti į žmogaus sielvarto žemumas, kuria su niekuo nesupainiojamą Lonergano kino jausmą, kurio epicentre – vidinė, niuansuota žmonių santykių dinamika, neretai išsprūstanti iš šiandieninio kino lauko.
„Mančesteryje prie jūros“ (Manchester by the Sea) pagrindinis personažas – santechniku Bostone dirbantis Lee Chandleris (jį suvaidinęs Casey’is Affleckas vertas aukščiausių apdovanojimų, kurie, neabejoju, netrukus papildys jo kolekciją) – mirus broliui sugrįžta į gimtąjį miestą. Brolio mirties liudijimu jam priskiriama sūnėno globa, tačiau su savo praeities šmėklomis susidoroti nesugebantis Lee abejoja, ar gali to imtis.
Filme nesilaikoma linijinio pasakojimo. Režisierius, kurdamas Lee istoriją, nevengia flashback’ų, kurių gausa kartkartėmis gali varginti, tačiau sprendimas formos prasme nebrėžti skirties tarp praeities ir dabarties (skirtingi epizodai neišskiriami nei koloritu, nei tempu) atrodo ne tik drąsus, bet ir dar vieną filmo plotmę veriantis sprendimas, liudijantis, kad laikas ne visad gydo, o skausmas ir kaltė nebūtinai išblunka.
„Mančesteris prie jūros“ yra filmas apie gedulą, tačiau K.Lonerganas nežais jūsų emocijomis ir nebandys sugraudinti, nors tikiu, kad šioje begalinio liūdesio persmelktoje realybėje privers jei ne nusijuokti, tai bent nusišypsoti. Tokia emocijų amplitudė, iš skaidrios kasdienybės žiūrovus galinti nuleisti į žmogaus sielvarto žemumas, kuria su niekuo nesupainiojamą Lonergano kino jausmą, kurio epicentre – vidinė, niuansuota žmonių santykių dinamika, neretai išsprūstanti iš šiandieninio kino lauko.
K.Lonergano filmuose, kaip ir gyvenime, ne viskas kinematografiška (pavyzdžiui, kada matėte išties sloga sergantį žmogų kine?), ne viskas patogu ir išsprendžiama. Nes jo kine netobuli žmonės gyvena netobulus gyvenimus, žmonės, kurie skausmą ne išrėkia, o nutyli, ir susitaiko su jiems primestu scenarijumi – ne dėl to, kad dar turi vilties, o todėl, kad paprasčiausiai pavargo.
AŠ, DANIELIS BLEIKAS
Galima muštis į krūtinę ir sakyti, kad kino apdovanojimai nieko nereiškia. Kad vis tiek niekad nelaimi geriausi ar kad meno vertinimas, bandant sureitinguoti kūrėjus ir jų darbus, apskritai yra beprasmis užsiėmimas. Tačiau didžiųjų kino festivalių apdovanojimai, norime to ar ne, visad reiškia daug – jie tampa kriterijumi kino platintojams, festivalių ir kino teatrų programų sudarytojams bei žiūrovams, besirenkantiems, ką žiūrėti penktadienio vakarą.
Ant šios juokingai supaprastintos opozicijos pastatytas filmas, primygtinai kartojantis vieną ir tą pačią žinutę, sentimentaliame finale turėtų pravirkdyti žiūrovą, o su ašaromis atverti humanistines tiesas, tačiau skausmingai didaktiškas „Danielis Bleikas“ labiau primena lozungą, o ne himną žmogiškumui.
Šių metų Kanų kino festivalio žiuri nusprendė, kad penktadienį viso pasaulio sinefilams būtų neprošal užsukti į britų režisieriaus Keno Loacho filmą „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake), ir šis sprendimas, neslėpsiu, nuvilia, nes toli gražu ne pats stipriausias darbas K.Loacho karjeroje už nugaros paliko kur kas įdomesnius kandidatus, kurie, nurimus Kanų šaršalui, ne visad sulaukia deramo dėmesio.
K.Loacho filmo šviesos, kaip jau tapo įprasta, nukreiptos į paprastą žmogų, darbininkų klasės atstovą, kovojantį prieš socialinę neteisybę. Šįkart pagrindinis filmo herojus Danielis Bleikas, doras, sąžiningas, atlapaširdis žmogus, po širdies smūgio nebegali dirbti, tačiau jo bandymas gauti valstybės pašalpą primena kafkišką kelionę po į neviltį varančią biurokratijos sistemą.
Nors filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, suteikiantys „Danieliui Bleikui“ autentiškumo prieskonį, K.Loacho darbas pribloškia tiesmukumu: darbininkų klasės atstovai čia yra geriečiai, o biurokratinė sistema – žvėriškas, žmogiškumą niekinantis tinklas. Ant šios juokingai supaprastintos opozicijos pastatytas filmas, primygtinai kartojantis vieną ir tą pačią žinutę, sentimentaliame finale turėtų pravirkdyti žiūrovą, o su ašaromis atverti humanistines tiesas, tačiau skausmingai didaktiškas „Danielis Bleikas“ labiau primena lozungą, o ne himną žmogiškumui. Priežasčių, išeičių ir niuansų neieškantis K.Loachas linkęs tik baksnoti į problemą ir tai jis stropiai daro visas 100 minučių, kurios, anot Kanų festivalio žiuri, yra vienos geriausių 100 minučių 2016 m. kine.
AUSTERLICAS
Sergejaus Loznitsos dokumentinis filmas „Austerlicas“ (Austerlitz) kalba apie atmintį, iškreiptą ir fragmentuotą šiuolaikinio žmogaus santykį su istorija – fiksuodamas į koncentracijos stovyklą plūstančias turistų grupes, režisierius nekomentuoja ir nemoralizuoja, tačiau selfiai masinių žudynių vietoje pasako daugiau nei bet koks žodinis komentaras.
Tai filmas, reikalaujantis begalinės ištvermės, tačiau, paradoksalu, tokia buitiškai meditatyvi, pabrėžtinai neįspūdinga forma žiūrovus provokuoja.
S.Loznitsa žiūrovą palieka tyloje, vos kartais pertraukiamoje gidų pasakojimų apie koncentracijos stovyklos siaubą. Priverstas stebėti iš rankų telefonų nepaleidžiančius ir abejingus turistus, supranti, jog šiandien vieta, kurioje įvyko viena didžiausių žmonijos tragedijų, virto pramogų parku, vienu iš Holokausto turizmo taškų.
Kaip ir dokumentiniame filme „Maidanas“ (Maidan, 2014), S.Loznitsa renkasi statišką kamerą ir panoraminius kadrus, leidžiančius banaliai ir paviršutiniškai kasdienybei plaukti prieš žiūrovų akis. Tai filmas, reikalaujantis begalinės ištvermės, tačiau, paradoksalu, tokia buitiškai meditatyvi, pabrėžtinai neįspūdinga forma žiūrovą provokuoja, o kartu priverčia savęs klausti – ar, bėgant metams, esame pajėgūs išlaikyti istorinę atmintį, ar galime suvokti kito skausmą į jį žvelgdami pro kameros akutę, ir, visų svarbiausia, ar tikrai galime išlikti žmonėmis žmogiškumą laužančio blogio akivaizdoje.
NEIGIMAS
Nėra nieko juokingiau už scenas, kai chemijos pamokoje, tarkime, devintokams, mokytoja vidury semestro ant lentos užrašo žodį „chemija“. Nes kaipgi kitaip žiūrovui parodysi, jog vyksta chemijos pamoka? Micko Jacksono filme „Neigimas“ (Denial) teismo teisėjas, ruošdamasis savo nuosprendžiui, ant popieriaus lapo užrašo žodį „judgement“. Užrašo didžiosiomis raidėmis ir dar pabraukia.
Visai nenuostabu, kad tiesos troškimu dega ne visų aktorių akys – saugioje stebėtojo pozicijoje liekantis žiūrovas taip pat veikiau nuobodžiauja, o ne įsitempęs laukia teismo verdikto.
Toks iliustratyvumas, erzinantis supaprastinimas žiūrovus kamuoja visą filmą, nors jame pasakojama išties įdomi, tikrais įvykiais paremta istorija apie legendinį teismo procesą, kurio metu istorikė Deborah E. Lipstadt kovojo prieš Davidą Irvingą, visomis išgalėmis neigusį Holokaustą. Šiandien, kai garsiai ir įkyriai kartojamos frazės tampa visuotinai priimtina tiesa, prisiminti „Neigimo“ ištarmę tampa kaip niekad svarbu.
Tačiau M.Jacksono filmas stokoja teismo dramoms būtinos intrigos, įtampos, vidinio užtaiso. Nors pasirenkama ganėtinai tradicinė žanro forma, kova už teisingumą čia atrodo perdėm formali, o personažų mintyse užgimstantys Holokausto vaizdai primena saldžią (ir prastą) televizinę dokumentiką. Visai nenuostabu, kad tiesos troškimu dega ne visų aktorių akys – saugioje stebėtojo pozicijoje liekantis žiūrovas taip pat veikiau nuobodžiauja, o ne įsitempęs laukia teismo verdikto.