Apie keletą ryškiausių, įdomiausių ir keisčiausių filmų, pamatytų pagrindiniame konkurse bei debiutantų konkursinėje programoje – šioje apžvalgoje.
Prieš kelerius metus „Kino pavasario“ programoje rodytas Gáboro Reiszo filmas „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ (For Some Inexplicable Reason, 2014) pasakojo apie trisdešimtmetį pasiekusį, tačiau su savo gyvenimu – nei profesiniu, nei asmeniniu – tiesiog absurdiškai nesusitvarkantį Aroną. Naujausiame filme „Prasti eilėraščiai“ (Bad Poems), pristatytame Talino kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje, G.Reiszas savo protagonistą, šįkart pramintą Tomu, įsuka į panašias aplinkybes.
Tomui 33-eji. Jis, kaip ir Aronas, išgyvena skyrybas ir tik jų dėka persvarsto savo gyvenimą – susimąsto, kodėl dirba džiaugsmo jam neteikiantį darbą, ir reflektuoja savo santykius su šeimos nariais, kurie kartais atrodo kaip iš kitos planetos (beje, „Prastuose eilėraščiuose“ komiškus mūsų herojaus tėvus vaidina tie patys aktoriai, kurie vaidino ir filme „Dėl nepaaiškinamos priežasties“).
Bet užvis labiausiai Tomas susikremta ėmęs gvildenti klausimus apie meilę – ar ji apskritai egzistuoja? kaip meilė užgimsta iš nemeilės? – ir supratęs, kokia nepatikima yra žmogaus atmintis, nejučiomis nuolat perkurianti praeities epizodus.
Tomas mintimis imasi keliauti po savo atmintį ir daugiau mažiau nelaimingų įsimylėjimų istoriją. Tačiau nesuklyskite – G.Reiszas tikrai nėra tas režisierius, kurio personažų prisiminimai apsiriboja keliais flashbackais į praeitį. Čia atsiranda trys nauji aktoriai – trys skirtingo amžiaus ir skirtingo charakterio Tomai, o filmas drastiškai šokinėja ne tik per laiką bei erdvę, bet ir per kino žanrus: nuo siaubo filmo iki telenovelės.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog visos filmo scenos lygiavertės, kiekvienas režisūrinis sprendimas atrodo pateisintas, o toks intensyvus žanrų kratinys, kurį pasiūlo G.Reiszas, kartkartėmis nepradeda varginti. „Prasti eilėraščiai“ iš tiesų taškosi į visas puses, todėl nenuostabu, jog kartais praranda savo svorio centrą.
Tačiau nepaisant kelių slystelėjimų, režisieriaus drąsa atsiperka su kaupu. Kai jaunieji Tomai suaugusiam Tomui tiesiogine šių žodžių prasme atspardo užpakalį, nes jis išsižadėjo savo svajonių bei tikslų (kuriam iš mūsų 13-etė mūsų versija negalėtų padaryti ko nors panašaus?..), ar kai įlipus į troleibusą Tomas supranta, kad yra pasmerktas, nes beviltiškai įsimylėjo, o jaukinantis šį suvokimą aplink sėdintys keleiviai vienas po kito išsitraukia muzikos instrumentus ir pradeda akompanuoti vis labiau augančiam Tomo jausmui (tokiomis akimirkomis, pripažinkime, tikrai praverstų gyvas soundtrackas), G.Reiszas sugeba įgyvendinti ne taip dažnai kūryboje pasiekiamą tikslą – visiems pažįstamas patirtis suartikuliuoti naujai, nesubanalinant ir, ne ką mažiau svarbu, pernelyg nesudvasinant tų patirčių esmės.
Konkursinėje programoje pristatyta Paulo Negoescu komedija „Pasakojimas apie vasaros meilužę“ (A Story of a Summer Lover) kiek primena (ar bent jau norėtų priminti) rumunišką Woody Alleno kino versiją.
Matematikos profesorius Petru su savo draugais – rašytoju Silviu ir aktoriumi Andi – su švelnia cinizmo gaida aptarinėja viską: meną, kūrėjo populiarumo kainą, vyrų ir moterų santykius, o ypač – komplikuotą Petru ir jo merginos Irinos draugystę.
Jųdviejų santykiai tikrai sudėtingi. Petru nori palikti Iriną, nes su ja nepasiekia orgazmo, tačiau Irina spėja išsiskirti pirma, ir dargi pranešusi, jog laukiasi jo vaiko, tačiau galvoja apie abortą. Žinoma, netikėtai paliktas Petru netrukus pradeda svarstyti, jog galbūt iš tiesų visai norėtų būti su Irina, tačiau kol jis rėžia vieną neurotišką monologą po kito, horizonte pasirodo nauja moteris, dar labiau sujaukianti Petru gyvenimą.
Filme skamba lengvas džiazas, Bukarešto gatvės, operatorės Agnos Draghici dėka, įgauna paryžietiško dvelksmo, o kiekvieną sceną lydi nesibaigiantys dialogai, kuriuos sujungia užkadrinis balsas. Matyt, reiktų suprasti, jog mums kalba Silviu, vis grasinantis nevykusią draugo meilės istoriją paversti romanu.
Primena Woody Alleno kiną? Iš pirmo žvilgsnio, taip. Bėda tik ta, kad filmo personažų (o ypač protagonisto) dramos menkai tejaudina žiūrovą. Štai arogantiško ir savanaudiško Petru vidinis konfliktas kyla, mat jis, net galėdamas gauti tai, ko nori, nepaliauja dvejoti, svarstyti ir tuščiai kalbėti. Tačiau, priešingai nei Tomo iš filmo „Prasti eilėraščiai“ ar, juo labiau, W.Alleno personažų, nei jo, nei kitų filmo veikėjų frustracijos nevirs niekuo daugiau – nei įdomiais režisūriniais sprendimais, nei vykusiais intelektualiniais viražais, nei kokybišku humoru. Kad ir kiek siužetinių vingių ir audringų pokalbių numatytų režisierius, jo filmo personažai ir jų pačių išsigalvotos dramos vis vien greičiau kels žiovulį, o ne intrigą.
Pagrindiniame konkurse prizą už geriausią vyro vaidmenį kartu su Navidu Mohammadzadehu („Sheeple“, rež. Houman Seyedi) pasidalinęs filmo „Iš paskutiniųjų“ (Until We Fall, rež. Samanou Acheche Sahlstrøm) aktorius Daras Salimas šio įvertinimo, mano galva, tikrai buvo vertas – jis meistriškai suvaidino skausmo po dešimtmečio sūnaus dingimo kamuojamą tėvą, kuris, priešingai nei žmona, negali susitaikyti su tuo, kad policijos tyrimas nutraukiamas, o tiesa apie jo vaiką, tikėtina, niekada nepaaiškės.
Debiutinis ilgametražis S.Acheche Sahlstrøm filmas „Tavo glėbyje“ (Into Your Arms, 2015), rodytas „Scanoramos“ kino festivalyje, kalbėjo apie eutanaziją ir jausmus, užplūstančius akistatoje su atsisveikinimu. Šiuo atveju visos filmo temos, atrodė, buvo užkoduotos dar filmo anotacijoje.
Subtilus, nutylėjimų, detalių ir niekur nenuvedančių užuominų kupinas „Iš paskutiniųjų“ atveria gerokai daugiau sluoksnių. Viena vertus, filmas reflektuoja netektį ir kalba apie mėginimą gyventi toliau, kai toliau gyventi, regis, nebeįmanoma. Tačiau tuo pat metu režisierius žiūrovams kartkartėmis leidžia patikėti, jog vaiko dingimą lydinti paslaptis galbūt iš tiesų verta tolesnio tyrimo, kurio, genamas netikėtai gaunamų užuominų, imasi D.Salimo personažas.
S.Acheche Sahlstrømas žiūrovui taip ir nepateikia atsakymo, kurio iš tėvų taktika – motinos mėginimas susitaikyti su skausmu ar tėvo atsisakymas pasiduoti ir pripažinti sūnaus netektį – yra prasmingesnė, produktyvesnė, turinti pagrindą. Dėl šios priežasties stebėti sudėtingą poros santykių dinamiką bei tarp jųdviejų vis labiau besiveriančią prarają tampa dar įdomiau. Jie sako, kad negali išsiskirti, nes išsiskyrus jų sūnus galutinai mirs. Tuo pat metu pripažįsta – neišsiskiriame tik dėl to, kad mums trūksta drąsos.
Gedulas, viltis, tikėjimas yra įprastos temos kanadiečių režisieriui Bernardui Emondui. Pagrindiniame konkurse pristatytas jo filmas „Vieta gyventi“ (A Place to Live) pasakoja apie Moniką, gedinčią mirusio vyro. Po netekties, jokia vieta jai nebeatrodo kaip namai – nei namas, kuriame šitiek metų praleido su savo vyru, nei jau suaugusių vaikų butai, nei, kaip netrukus paaiškėja, vaikystėje prieglobsčiu tapusios erdvės.
Už geriausią operatoriaus darbą apdovanotas Jeanas Pierre'as St-Louisas stebi tykius, didingus snieguotos Kanados peizažus ir tiek pat tylią, santūrią Moniką. Didžiąją laiko dalį ekrane ji tiesiog yra – nerauda susisukusi į kamuolį, nesiima savidestrukcijos, savo emocijų proveržiais nekankina aplinkinių. Net ir veikia ji mažai. Monika tiesiog bando išbūti savo skausmą ir išmokti susigyventi su gedulu.
Tokia nuo bereikalingų emocijų ir įvykių išvalyto filmo idėja, reikalaujanti besąlygiško žiūrovo susikaupimo, koncepciškai atrodo įdomi, tačiau „Vieta gyventi“ vis tik pritrūksta vidinio (net jei nuslopinto, tykaus, suvaržyto) judėjimo. Judėjimo, kuris žiūrovui leistų patikėti, jog po kurtinančia tyla iš tiesų slypi nesibaigiantys vidiniai procesai – kad finale įvyksiantis susitaikymas su skausmu atrodytų ne tik išbūtas, bet ir išgyventas.
Specialųjį prizą debiutų konkurse filmui „Chronofobija“ (Cronofobia, rež. Francesco Rizzi) skyrusi žiuri teigė, jog nors filmo dramaturgija kartais gali priversti žiūrovą suabejoti filmo realybe, „Chronofobija“ vis tik išlaiko auditorijos dėmesį dėl stiprių pagrindinių aktorių vaidmenų. Nesu tikra, ar toji trauka išties tokia stipri, bet kad filmo scenarijus ištampo tiek filmo realybės ribas, tiek žiūrovo nervus, paliudyti galiu.
Chronofobija – tai bėgančio laiko baimė. Su ja susiduria pagrindiniai filmo personažai – vienišius Michaelis, rodos, gyvenantis du gyvenimus ir dirbantis nežinia kokį, bet, akivaizdu, labai svarbų darbą (jo profesija – vienas iš pagrindinių filmo twistų), ir Ana, moteris ties nervų krizės riba. Michaelis slapčia stebi Aną, tarp jų netrukus užsimezga platoniškas romanas, bet tuo pat metu, žinoma, išlenda tamsios praeities paslaptys ir keista poros dinamika tampa dar šiurpesnė.
Absurdiškų, visus filmo personažus tiesiog vadovėliškai surišančių siužeto vingių filme ir taip apstu, tačiau kai „Chronofobija“ galiausiai imasi cituoti Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ (1958), supranti, jog jau senų seniausiai nebetiki niekuo, ką matai ekrane, ir tik vedamas keisto smalsumo stebi, kur toliau nuves režisieriaus fantazija ir jau klišėmis tapę dramaturginiai sprendiniai.
