„Kiberpankas“ – mokslinės fantastikos subžanras, žiūrovą neretai nukeliantis į futuristinę distopiją. Technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas visuomenės santarvei: kol kibernetika, dirbtinis intelektas, genetinė inžinerija, nanotechnologijos, virtuali realybė ir megakorporacijos veši, žmonija springsta korupcija, yrančia socialine lygybe ir absoliučiu chaosu. „Kiberpanko“ herojai – visuomenės užribyje tūnantys, prieš degeneravusį pasaulį sukilę atskalūnai, anarchistai, marginalai. Šio subžanro kūrėjai orientuojasi į su transhumanizmu susijusią problematiką: pradedant ribos tarp žmogaus ir mašinos kvestionavimu, baigiant linijos tarp realaus ir virtualaus pasaulių brėžimu.
Pateikiame dešimties kinematografinių kelionių į ne itin šviesią ateitį sąrašą. Jame, tiesa, nėra apžvalgos pradžioje minimų „kiberpanko“ garsenybių – pastarosios jau buvo aptartos čia.
„Alfavilis“ / Alphaville, 1965
Sąrašo pradžioje – prancūzų „Naujoji banga“, šios pionierius Jeanas-Lucas Godard'as ir jo režisuota mokslinė fantastika „Alfavilis“.
Lemmy Cautionas (akt. Eddie Constantine‘as), po žurnalisto kauke besislepiantis amerikiečių slaptasis agentas, atvyksta į futuristinį, tik logika besivadovaujantį miestą kitoje planetoje – Alfavilį. Mačizmo nestokojantis cinikas turi kelias užduotis: rasti dingusį kolegą, sugauti arba nužudyti miestą sukūrusį profesorių von Brauną (akt. Howardas Vernonas) bei sunaikinti Alfavilį valdantį superkompiuterį. Mieste nebeliko vietos nei laisvai valiai, nei meilei, nei poezijai. Technokratinė diktatūra visuomenę pavertė bejausmių ateivių armija – nieko keisto, juk parodyta emocija čia prilygsta nelogiškam elgesiui, o pastarasis – nuteisimui myriop.
„Alfavilis“ – eklektiška kino juosta. Nors joje dominuoja tamsiuose kapotuose kadruose ir vaizduojamoje visuomenėje koduojamas moralinis šaltis, filme esti ir vilties – ją simbolizuoja poezija ir bundantys protagonistų jausmai. Rašytojo George‘o Orwello „1984-uosius“ primenančiame kūrinyje režisierius 8-ajam dešimtmečiui inovatyviais sprendimais meistriškai fiksuoja skaitmeninės revoliucijos pavojus.
„Akira“ / Akira, 1988
„Kiberpanko“ kultūra sunkiai atsiejama nuo japoniškų komiksų, tad, natūralu, ir nuo animacinių pastarųjų ekranizacijų. Viena jų (ir viena sėkmingiausių) – japonų rašytojo bei režisieriaus Katsuhiro Ȏtomo veiksmo drama „Akira“.
2019-ųjų Neo-Tokijas – postapokaliptinis, civilinio maišto purtomas miestas. Gatvėse, kuriose vyrauja destrukcija ir chaosas, tarpusavio santykius narplioja baikerių gaujos. Vienoje jų – jaunas lyderis Kaneda (akt. Mitsuo Iwata balsas) ir ne toks ryškus jo draugas Tetsuo (akt. Nozomu Sasaki balsas). Vieno konflikto metu Tetsuo vos nepartrenkia mažo, tačiau ypatingų galių turinčio berniuko. Tiek šis, tiek nuo motociklo nukritęs ir sunkiai susižeidęs vairuotojas yra išgabenami į vyriausybės laboratoriją. Netrukus paaiškėja, kad Tetsuo turi milžinišką parapsichologinių galių potencialą, panašėjantį į prieš 31 metus Tokiją sugriovusio paauglio Akiros gebėjimus. Deja, kaip ir pirmtako, Tetsuo jėgos pamažu tampa nekontroliuojamos.
Anime žanrą į kitą technologinį lygį pakėlusi „Akira“ – psichozės, atvirumu šokiruojančių žiaurių vaizdinių kupinas filmas – toks, kokia yra jame vaizduojama visuomenė. Nors kelių valandų trukmės siužetas pavojingai artėja prie epiteto „monotoniškas“ (lazeriai keičia lazerius, o griūnantys pastatai – griūnančius pastatus), vizualinės „Akiros“ stiprybės, eksperimentinis, psichodelinis garso takelis ir detalus „kiberpanko“ pasaulis nesensta net ir po trisdešimties metų.
„Viską prisiminti“ / Total Recall, 1990
Pamiršus kultinį „Terminatorių“ (šiame sąraše jo nėra – paprasta ir pernelyg akivaizdu) bei „Grobuonį“, Arnoldas Schwarzeneggeris veikiau asocijuojasi ne su moksline fantastika, o su džiunglėmis ir nesibaigiančia karine amunicija. Kita vertus, bene geriausias aktoriaus filmas nėra jo vienintelė futuristinė epopėja: šalia glaudžiasi ir „kiberpanko“ veiksmo trileris „Viską prisiminti“.
Žavi porininkė ir ekspedicija Marse – toks sapnas persekioja paprastą darbininką Douglasą Quaidą (akt. A.Schwarzeneggeris). Jausdamas, kad gimė už akmenų skaldymą svarbesnei misijai, vyras, nors ir atkalbinėjamas žmonos (akt. Sharon Stone), nusprendžia aplankyti Raudonąją planetą – tiesa, virtualiai. Douglasas iš prisiminimus implantuojančios klinikos įsigyja slaptojo agento vaidmenį, jam talkinsiančią kompanionę ir misiją Marse. Procedūrą nutraukia netikėti trukdžiai, o fikciniai memuarai pamažu tampa realybe.
„Viską prisiminti“ – daug „kiberpanko“ bruožų turintis ir kartu kiek nestandartinis šio žanro filmas. Kino juostoje – ne tik represyvus valdžios monopolis, jo engiami marginalai ir inovatyvios technologijos, bet ir šios kategorijos kūriniams neįprastas humoras. Kiek lėkšti juokeliai ir A.Schwarzeneggerio akcentas nuolat kontrastuoja su nenuilstančiu juostos brutalumu. Nors režisieriaus Paulo Verhoeveno kūrinys stokoja organiškiau atskleistos temos (pastarąją užgožia telkimasis į specialiuosius efektus), žanro taisyklių paisantis „Viską prisiminti“ vienareikšmiškai yra vertas vietos „kiberpanko“ filmų dešimtuke.
„Pasiklydusių vaikų miestas“ / The City of Lost Children, 1995
Jeanas-Pierre‘as Jeunetas, kiek vėliau režisuosiantis „Ameliją iš Monmarto“, XX. pabaigoje kartu su ilgamečiu kolega Marcu Caro filme „Pasiklydusių vaikų miestas“ sudėliojo dar vieną intriguojantį postapokaliptinį pasaulį. Nors ginčijamasi, kurio žanro, „kiberpanko“ ar iš pastarojo kilusio „stimpanko“ (šis siužetą centruoja ties XIX a. technologijomis), detalių šiame kūrinyje daugiau, nerasti prancūzų darbui vietos šiame sąraše – mažų mažiausiai keblu.
Groteskiškame, dūmuose ir tamsoje skendinčiame mieste nuolat dingsta mažamečiai vaikai. Nusikaltimų iniciatorius – demoniškas androidas Krankas (akt. Danielis Emilforkas). Antagonistas – protingas, tačiau neturintis sielos, tad negalintis sapnuoti. Dėl šio apribojimo sendamas pernelyg intensyviai, atokioje laboratorijoje įsikūręs Krankas vagia vaikų sapnus. Deja, nelaimėlių galvose – tik košmarai. Dar viena androido viltis – nė penkerių neturintis, taip pat į spąstus pakliuvęs Denree (akt. Josephas Lucienas). Tiesa, vaikas – nelengvas grobis: pradingėlio pėdsakais seka jį kadaise priglaudęs ir mažuoju broliu pakrikštijęs galiūnas (akt. Ronas Perlmanas).
„Pasiklydusių vaikų miestas“ – it Luco Bessono „Leono“ ir Guillermo del Toro „Pano labirinto“ samplaika. Priešingai nei daugelyje „kiberpanko“ kūrinių, iš pažiūros niūrus filmas nestokoja šviesių ir vėjavaikiškų povandeninių srovių. Nors naratyvas – retkarčiais pernelyg klampus ar piktnaudžiaujantis deus ex machina elementais, ši tamsi, tačiau vis dar pasaka yra keista, filosofinėms interpretacijoms atvira kinematografinė patirtis.
„Dvasia šarvuose“ / Ghost in the Shell, 1995
Kaip ir „Akirą“, „Dvasios šarvuose“ ekranizaciją įkvėpė manga tokiu pačiu pavadinimu.
2029-ųjų pasaulis kupinas technologinių inovacijų: natūralios kūno dalys keičiamos dirbtinėmis, kibernetinis įtaisas žmogaus smegenyse pastarajam leidžia prisijungti prie interneto, kuriami sąmonę turintys kiborgai. Majorė Motoko Kusanagi (akt. Atsuko Tanaka balsas), sintetinį kūną turinti humanoidė, yra antiteroristinio būrio vadė. Jos užduotis – sučiupti net žmonių protus gebantį užgrobti programišių lyderį, žinomą „Lėlininko“ pseudonimu. Sekdama nusikaltėlį pareigūnė vis sparčiau analizuoja save (kas yra po šarvais glūdinti dvasia?) ir netrukus supranta, kad dalį atsakymų gali turėti jos taip pat ieškantis „Lėlininkas“.
Ne tik Wachowski seseris, bet ir režisierių Jamesą Cameroną inspiravusi „Dvasia šarvuose“ – intensyvus, bet kartu ir lėtos poetikos turintis kūrinys. Platus tematinis laukas (filme koduojamos ne tik esminės „kiberpanko“, bet ir su seksualumo samprata bei lyčių lygybe susijusios temos), atmosferinis garso takelis (kuriame – ir senoji japonų kalba) bei sėkmingai realizuoti aukščiausi animacijos standartai M.Oshii kino juostą kelia į ne tik „kiberpanko“, bet apskritai visos mangos viršūnę.
„Gataka“ / Gattaca, 1997
Kiek kitokį „kiberpanko“ rėžį pateikia režisierius Andrew Niccolas mokslinės fantastikos dramoje „Gataka“. Čia po padidinamuoju stiklu atsiduria eugenika (mokslas, kuris, remdamasis genetikos principais, siekia gerinti žmogaus paveldimas savybes), o iš „kiberpanko“ gimsta biopankas (dėmesys veikiau ne informacinėms, o biologinėms technologijoms).
Netolima ateitis. Iš ką tik pasaulį išvydusio kūdikio paimtas kraujo lašas nustato savotišką naujagimio ateities viziją – kokią tikimybę pastarasis turi susirgti specifinėmis ligomis, kokia preliminariai bus jo gyvenimo trukmė. Taip visuomenė yra skirstoma į perspektyvius darbininkus ir juodadarbius. Vincentui Freemanui (akt. Ethanas Hawke‘as), be genų korekcijos gimusiam „Dievo vaikui“, prognozuojamas vos 30 metų truksiantis gyvenimas ir valytojo darbas. Vyras susipažįsta su puikią biologinę istoriją turinčiu, tačiau šią akimirką prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytu Jerome‘u Eugene‘u Morrowu (akt. Jude‘as Law), o augant neišnykęs troškimas išskristi į kosmosą nepaiso jokių genetinių apribojimų.
„Gataka“ – itin estetiškas, nagrinėjamų temų atžvilgiu daugiasluoksnis kūrinys. Filmo problematika prasideda ties žemiškesniais klausimais apie ryžto vertę, gyvenimo prasmę, nuskriaustųjų bei apdovanotųjų kančias ir baigiasi genetinės inžinerijos kvestionavimu.
„Pi“ / Pi, 1998
Kiek atsikvėpti nuo kibernetinių ateities fikcijų leidžia Darreno Aronofsky režisierinis debiutas „Pi“, orientuotas į lengviau apčiuopiamus mokslinės fantastikos aspektus, tokius kaip matematika. Tiesa, į atostogas čia nepanašu: tamsi, paranojiška psichodelika žiūrovą persekioja viso filmo metu.
Maximillianas Cohenas (akt. Seanas Gullette) – Niujorke gyvenantis bedarbis numerologijos teoretikas. Nuo paranojos, haliucinacijų, intensyvių galvos skausmų ir socialinio nerimo sindromo kenčiantis matematikos genijus tiki, kad pasaulio egzistencija gali būti suprasta pasitelkiant skaičius. Naudodamas paties sukurtą superkompiuterį, atskalūnas bando nuspėti pokyčius akcijų biržoje. Chaoso į ir taip tarp beprotybės ir sveiko proto klaidžiojančio numerologo pasaulį įneša mistiškas 216 skaitmenų skaičius, kuris, panašu, ima rūpėti ne tik Maximilianui, bet ir chasidinio judaizmo sektai bei Volstrito agentams.
Deus est machina (liet. Dievas yra mašina) – centrinė „Pi“ gairė. Superkompiuteris ne tik siūlo pasaulio paslaptis galimai atrakinsiančius atsakymus, bet ir sėja fanatišką beprotybę. Nors ir kiek nutolęs nuo tradicinio modelio, „Pi“ tiek tematiškai, tiek vizualiai yra „kiberpanko“ filmas. Grubūs nespalvoti kadrai, purvinas pasaulis ir nuosekliai atsiskleidžiantis visuomenės atsiskyrėlio portretas panašėja į košmariška psichoze varomą haliucinaciją. Privalu išskirti ir garso takelį („Pi“ skamba kompozitoriaus Clinto Mansello muzika, atlikėjo Aphex Twin bei grupių „Autechre“, „Massive Attack“ ir „GusGus“ kūriniai).
„Tamsos miestas“ / Dark City, 1998
Prie „kiberpanko“ piko XX a. pabaigoje prisijungė ir režisierius Alexas Proyas. Jo kurtas „Tamsos miestas“ – dar viena rūškana ir itin niūri distopija.
Johnas Murdochas (akt. Rufus Sewellas) pabunda įtartino viešbučio vonioje. Vyro galvoje – absoliuti migla, atmintyje neišlikę jokių praeities fragmentų. Į bendrą dėlionę jungdamas užuominas Johnas sužino, kad yra persekiojamas ne tik policijos pareigūnų, bet ir keistos, psichokinetinėmis galiomis modifikuoti pasaulį galinčios grupuotės. Pastaroji gramzdina miestą nenutrūkstančioje naktyje, o nieko nesuprantančius jo gyventojus naudoja eksperimentams. Galiomis savotiškiems okupantams prilygstantis Murdochas, supratęs, kad slogūs urbanistiniai blokai – tik iliuzija, nusprendžia bėgti: tik kaip tą padaryti, jei visi yra girdėję apie išėjimą, bet niekas nežino, kur jis yra?
Mistinis A.Proyo neo-noir trileris neretai interpretuojamas kaip Platono olos alegorija – pasakojimas apie įkalintą įkalintų žmonių mąstymą. Išties: „Tamsaus miesto“ žmonės – apie galimus pokyčius net nenutuokiantys ir dėl to šių nesiekiantys technokratijos spaudžiami individai. Vienintelis Murdochas ryžtasi palikti kafkiškai išsigimusią „olą“ – deja, tik tam, kad sukurtų dar vieną aklavietę.
„Sniego traukinys“ / Snowpiercer, 2013
Nors tamsoje žėrinčios neoninės šviesos, kiborgai bei androidai yra vieni dažniausiai regimų „kiberpanko“ skiriamųjų bruožų, pastarieji nėra būtinybė. Sėkmingas to įrodymas – žanro atžvilgiu gerokai netradicinis režisieriaus Bongo Joon-ho kūrinys „Sniego traukinys“.
2031-ieji: prabėgo 17 metų po katastrofiško žmonijos bandymo sustabdyti globalinį atšilimą. Tąkart atmosferoje paskleista cheminė medžiaga suveikė gerokai stipriau nei tikėtasi – Žemę sukaustė dar vienas, beveik visą gyvybę joje sunaikinęs ledynmetis. Išlikusieji – prie neigiamos temperatūros adaptavęsi gyvūnai ir aplink visą planetą ratus sukančiame traukinyje įsikūrusi saujelė žmonių. Tiesa, daliai keleivių kova dėl išlikimo nesibaigė – traukinyje vyrauja hierarchija ir kol pastarojo smaigalyje gyvenantiems privilegijuotiesiems ši kelionė – it „viskas įskaičiuota“ atostogos, paskutiniai vagonai veikiau primena seniai apleistą tvartą. Tarp purve gyvenančių, tik baltyminėmis plytelėmis besimaitinančių ir nuolat diskriminuojamų marginalų, nieko nuostabaus, pradeda bręsti maištas.
„Sniego traukinio“ pasaulis – beprotiškai keistas – ir ne tik dėl to, kad filmas nepaiso pamatinių „kiberpanko“ dėsnių. B.Joon-ho varijuoja tarp naratyvinės rimties ir komizmo: jau spėji susitapatinti su nublokštaisiais į užribį ir štai – režisierius jau pasiūlo absurdo porciją. Nors filmo pradžioje minėtos tranzicijos palieka dvejopus jausmus, galiausiai tenka pripažinti, jog ši autentika išties veikia. Atviru brutalumu pasižyminčiame filme netrūksta maloniai lukštenamų metaforų ir twist‘ų, o jo personažai (kad ir aktorės Tildos Swinton vaidinama ekscentriškoji ministrė Mason) – itin ryškūs.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ / Blade Runner 2049, 2017
Jei šiame sąraše susiturima nuo „Bėgančio skustuvo ašmenimis“, tai nevalia nepaminėti Deniso Villeneuve režisuoto istorijos tęsinio „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – vieno naujausių, precizika stulbinančio „kiberpanko“ pjūvio.
2049-ieji – prabėgo 30 metų po pirmosios dalies įvykių, o bioinžineriniai humanoidai, vadinami replikantais, tapo vergais. K (akt. Ryanas Goslingas), taip pat replikantas, yra Los Andželo policijos departamente dirbantis naujasis likvidatorius. Pareigūno užduotis – rasti ir pašalinti atsiskyrusius, galimai pavojingus humanoidus. Vieno jų eliminavimo metu K randa dėžutę, kurios turinys įrodo, jog replikantai – pajėgūs daugintis. Ši žinia šokiruoja likvidatoriaus vadovybę – bijodama, kad tarp žmonių ir humanoidų kils karas, pastaroji K įsako surasti bei nužudyti replikantės ir žmogaus vaiką. Užduotis vyrą veda ne tik pas su misija glaudžiai susijusį buvusį likvidatorių Ricką Deckardą (akt. Harrisonas Fordas), bet ir priverčia permąstyti savo tikslą šiame pasaulyje. Medžioti pratęs K netrukus gauna priešpriešinę – bėglio – rolę.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – it meditacija. Nuo dulkėse skendinčių dykviečių iki neoninio Los Andželo – kiekviena scena, vis nuosekliau atskleidžianti futuristinę režisieriaus viziją, yra lyg atskiras meno kūrinys. Žinoma, pribloškianti estetika toli gražu nėra vienintelė šios kino juostos stiprybė. Nors kompozitoriaus Hanso Zimmerio garso takelis nėra toks įsimintinas kaip filmuose „Pradžia“ ar „Tarp žvaigždžių“, jis be abejonių paperka žiūrovą. Nelengva įsivaizduoti ir ryškesnę kartų (Ricko ir K) sandūrą – abu likvidatoriai, panašūs ir tuo pačiu itin skirtingi, proporcingai skleidžiasi iki paskutinių filmo minučių. Tuo tarpu D.Villeneuve neapsiriboja tik kūrinio fasadu ir mažiausiai keletą kartų netikėtai keičia siužeto kryptį.
