Okultizmo paslaptys – dosni kūrybinė materija kino industrijai. Šįkart pateikiame dešimties tamsiais kultų ir sektų koridoriais klaidžiojančių filmų sąrašą. Jame – nuo fikcinės siaubo klasikos iki radikalaus evangelizmo dokumentacijos.
„Rozmari kūdikis“ / Rosemary‘s Baby, 1968
Tarp kreivų veidrodžių įkalinanti paranoja ar baugi realybė? Toks yra esminis režisieriaus Romano Polanskio klausimas žiūrovui, įkyriai zyziantis iki paskutinių psichologinės siaubo dramos „Rozmari kūdikis“ minučių.
1965-ieji. Jauna šeima, Guy (akt. Johnas Cassavetesas) ir Rosemary (akt. Mia Farrow) Woodhouse‘ai, kraustosi į žavų, tačiau kraupiais įvykiais paženklintą daugiabutį namą. Išvaikyti šiurpias praeities šmėklas turėtų itin draugiški poros kaimynai – ekstravagantiški senjorai. Tačiau keistomis aplinkybėmis pastojusios Rosemary džiaugsmą keičia panika dėl laukiamo kūdikio saugumo, o kaimynai jos akyse tampa bloga jai ir jos vaikui linkinčiais žmonėmis. Istorijos apie name kadaise vykusias okultines praktikas vis sparčiau okupuoja būsimos motinos mintis...
„Rozmari kūdikis“ – žanro branda, keliais tematiniais sluoksniais pasižymintis kūrinys. Čia nėra primityvių jump scare‘ų, o įtampa konstruojama subtiliai – pasitelkiant tai, kas nematoma. R.Polanskis plėtoja tiek satanistinę ideologiją liečiančią liniją, tiek žemiškesnes temas, tokias kaip žmogaus psichika ar ištikimybė. Skirtingų siužeto kreivių dermė, sklandžiai aktorių transliuojama organika „Rozmari kūdikį“ vienareikšmiškai patupdo į siaubo žanro klasikos lentyną.
„Karklų žmogus“ / The Wicker Man, 1973
Erzinančiai darniai ir organizuotai veikiančią sektą galime išvysti režisieriaus Robino Hardy siaubo (tiesa, šis žodis – baisesnis už patį filmą) trileryje „Karklų žmogus“, kurio fabula sąlyginai primena šv. Brunono Kverfurtiečio žūtį pagoniškos Lietuvos pasienyje.
Seržantas Neilas Howie (akt. Edwardas Woodwardas) lėktuvu atskrenda į Škotijai priklausančią salą, kad ištirtų jaunos merginos dingimą. Tačiau salos gyventojų liudijimai – painūs ir migloti. Be kita ko, kvestionuojamas ir seržanto, kuris yra itin pamaldus krikščionis, tikėjimas: vyras susiduria su keistomis pagoniškomis praktikomis ir gerokai nuo šalies standartų nukrypusia edukacine sistema. Pradingėlės paieškos tampa painia skirtingų tikėjimų sandūra – abiems vietos saloje neužteks.
„Karklų žmogus“ – plastiškas kūrinys, kurį galima laikyti tiek antikrikščioniška, tiek krikščioniškąsias stiprybes išryškinančia kino juosta. Racionalumą nurungiantis absurdas, mitologizuota kitokio pasaulio autentika ir iš pasikėsinimo į ją kylančios grėsmės – kertiniai „Karklų žmogaus“ poliai.
„Suspiria“, 1977
Dar viena kultinė klasika – italų siaubo žanro meistro Dario Argento kūrinys „Suspiria“. Suzy Bannion (akt. Jessica Harper) – jauna baleto šokėja, iš Niujorko atvykusi į prestižinę „Tanz“ šokių akademiją Vokietijoje. Tiesa, pirmieji žingsniai naujoje šalyje sunkūs: pradedant iki paskutinės siūlės merkiančiu lietumi ir šiurpiu taksistu, baigiant į vidų neįsileidžiančia mokykla ir iš jos į gūdžią naktį išbėgusia pakraupusia studente. Panašu, kad tai – ne pabaiga: viena po kitos pasipilančios mistiškos detalės formuoja ne sėkmingos šokių institucijos, o raganų lizdo vaizdinį.
Nors dalies „Suspirios“ aktorių vaidyba – hiperbolizuota ir net komiška, o filmo siužetas – kiek plokščias, techninė filmo pusė kompensuoja šiuos sąlyginius trūkumus. 2018-aisiais, beje, laukiamas „Suspirios“ remake‘as su aktore Tilda Swinton ir grupės „Radiohead“ vėliavnešio Thomo Yorke‘o kurtu garso takeliu.
„Plačiai užmerktos akys“ / Eyes Wide Shut, 1999
Jau po režisieriaus Stanley Kubricko mirties išleistas erotinis trileris „Plačiai užmerktos akys“ – žmogaus psichikos ir sektantiškos organizacijos studija.
Gydytojas Williamas (akt. Tomas Cruise‘as) ir meno kuratorė Alice (akt. Nicole Kidman) Harfordai – Niujorke gyvenanti šeima. Išgirdęs seksualines žmonos fantazijas apie kitą vyrą, Williamas nusprendžia atkeršyti už mentalinę neištikimybę. Džiazo klube sutikęs seną draugą, sutuoktinis sužino apie slaptos bendruomenės susitikimus, prasidedančius pompastišku kaukių pobūviu ir besibaigiančius orgija. Gavęs slaptažodį ir išsinuomojęs kostiumą, Williamas išvyksta į vakarėlį net nenutuokdamas, kokios klampios gali būti jo atsainaus elgesio pasekmės.
Provokuojančio siužeto ir meistriškos kinematografijos sintezė nuosekliai kuria paslaptį – vis tik nuvilia tai, kad mistika bliūkšta. Kita vertus, iki paskutinių juostos minučių intriguoja preciziškai sukonstruotas sektos mechanizmas – nagrinėjami potencialūs tokios organizacijos pavojai bei impulsyvaus, desperatiško elgesio kaina.
„Jėzaus stovykla“ / Jesus Camp, 2006
Jei aukščiau išvardintos kinematografinės fikcijos gali nustebinti ar išgąsdinti, tai realaus gyvenimo sektoje niuansus dokumentuojančios juostos mažų mažiausiai supurto. Ne išimtis – režisierių Heidi Ewing ir Rachelės Grady filmas „Jėzaus stovykla“, žiūrovą supažindinantis su mažųjų evangelistų armija.
„Kids on Fire“ – tai krikščionių vasaros stovykla vaikams Šiaurės Dakotoje, kurioje tvirtinama, jog Žemė – pasenusi ir ydinga, ją privalu keisti, o pokyčiai įmanomi tik savo gyvenimą nuolankiai grindžiant krikščioniškomis dogmomis. Stovyklos vadovai – paveikūs oratoriai, tad vaikai verkia, purtosi, net patiria transo būseną.
„Jėzaus stovykla“ – kontroversiška, milžiniško grįžtamojo ryšio sulaukusi juosta (išleidus filmą stovykla buvo uždaryta). Vargu, ar įmanoma smerkti nuoširdų vaikų užsidegimą, tačiau intensyviai skiepijamas radikalus evangelizmas akimirksniu iššaukia atmetimo reakciją. Maldos George'o W.Busho maketui, globalinio atšilimo laikymas politine spekuliacija, o galiausiai – pačios religijos politizavimas: būtent taip manipuliuojama trapiausiais visuomenės nariais.
„Džounstaunas: „Liaudies šventyklos“ gyvenimas ir mirtis / Jonestown: The Life and Death of Peoples Temple, 2006
Bekompromisiškai tragiškiausia su okultizmu susijusi juosta šiame sąraše – tai režisieriaus Stanley Nelsono dokumentinis filmas „Džounstaunas: „Liaudies šventyklos“ gyvenimas ir mirtis“, atskleidžiantis vieną šiurpiausių įvykių JAV istorijoje.
„Liaudies šventykla“ – sekta, 1953-iaisiais įkurta religinio išsilavinimo neturinčio, asmeninėmis teologinėmis ir socialinėmis tezėmis besiremiančio, tačiau itin charizmatiško lyderio Jimo Joneso. Prasidėjusi kaip labdaringa, antirasistinė, benamiams ir narkomanams padedanti organizacija, „Liaudies šventykla“ galiausiai tapo uždara utopine bendruomene Gajanos džiunglėse ir vieno asmens kultu. Kultu, kurio paskutiniai akordai buvo Džounstauną aplankiusio JAV kongresmeno Leo Ryano bei jį lydėjusių žurnalistų žmogžudystė ir daugiau nei 900 sektos narių, tarp kurių beveik trečdalis – pasirinkimo neturėję vaikai, masine savižudybe.
Technine prasme ši dokumentika, sudaryta iš buvusių „Liaudies šventyklos“ narių liudijimų ir tikrų J.Joneso pamokslų fiksacijų – ne kinematografinis šedevras. Vis tik svarbiausia čia – ne projekcija plokščiame ekrane, o filme konstruojamas psichologinis sektos ir jos lyderio portretas.
„Marta Mersi Mei Merlen“ / Martha Marcy May Marlene, 2011
Įsilieti į sektos gretas – gana paprasta, ištrūkti iš jos – painu ir sudėtinga. Alink šią tezę sukasi režisieriaus Seano Durkino dramos „Marta Mersi Mei Merlen“ fabula, iliustruojanti tiek fizinius, tiek psichologinius pabėgimo iš kulto sunkumus.
Martha (akt. Elizabeth Olsen) atsiskiria nuo atskalūniškai gyvenančios patriarchalinės sektos. Jauną merginą priglaudžia vyresnėlė Lucy (akt. Sarah Paulson) – seserys išvyksta į vasarnamį Konektikute. Panašu, kad pabėgti iš organizacijos yra lengviau nei atsikratyti jos paliktų randų – Marthą persekioja tiek traumuojantys praeities šešėliai, tiek slaptoje bendruomenėje išsiugdyti keisti, vargiai su sesers ir jos vyro gyvenimu suderinami įpročiai. Negana to, Konektikute šmėžuoja ne tik prisiminimai, bet ir išduotų sektos narių veidai.
S.Durkinas nustebina netikėta perspektyva – žvilgsniu ne į žmogų kulte, o į kulto išvešėjimą žmoguje. Čia nėra mistikos, tik įtampa ir estetinis šaltis – režisierius įtikinamai kuria traumuotos asmenybės portretą, taip atskleisdamas narystės sektoje pasekmes.
„Mokytojas“ / The Master, 2012
Kulto sėkmė, akivaizdu, vargiai atsiejama nuo jo lyderio charizmos, o dar vieną charizmatišką lyderį išvysti galime režisieriaus Paulo Thomas Andersono dramoje „Mokytojas“.
Kuprotas, gašlūniškas, agresijos nekontroliuojantis buvęs kareivis Freddie's Quellas (akt. Joaquinas Phoenixas) vieną vakarą atsitiktinai įsiropščia į šalia krantinės prisišvartavusį laivą – prabudęs ryte paklydėlis sužino, kad transporto priemonė priklauso rašančiam, gydančiam, filosofuojančiam branduolinės fizikos specialistui ir sektos lyderiui Lancasteriui Doddui (akt. Philipas Seymouras Hoffmanas). Pastarasis kartu su žmona tiria kulto pasekėjų sąmonę. Nors infantilus Freddie'is ir romus Lancasteris – velniškai skirtingi, tarp vyrų užsimezga glaudus ryšys. Tik ar Freddie'is yra pajėgus išgyti, o Lancasterio tikėjimas – pajėgus jį išgydyti?
„Mokytojas“ – tankus įvairialypių idėjų pluoštas, leidžiantis daugybę skirtingų interpretacijų. Pradedant scientologijos gimimu, tęsiant pokarinės, išganymo laukiančios Amerikos realijomis, baigiant homoseksualumu. Analizuoti šį tematinį daugiasluoksniškumą nėra lengva, tačiau kinematografijos precizikos ir pagrindinių aktorių vaidybos dermė vienareikšmiškai verta filmo narystės kokybiško kino kulte.
„Faults“, 2014
Režisierius Riley Stearnsas juodojoje dramedijoje „Faults“ kvestionuoja sektos paveikumo ribas – ar ši yra pajėgi savo pusėn patraukti net didžiausius skeptikus, t.y. žmones, kovojančius prieš okultines praktikas?
Anselis (akt. Lelandas Orseras) – desperacijoje skęstantis rašytojas ir kultų specialistas, tačiau jo paskaitos kelia auditorijos žiovulį. Šviežiausias jo bandymas gelbėti sektantiškoje veikloje įstrigusią nelaimėlę baigiasi pastarosios savižudybe, o pats Anselis, spaudžiamas nepritekliaus, iš viešbučio kambario vagia net televizoriaus nuotolinio valdymo pulto bateriją. Tačiau finansinę prošvaistę specialistui netikėtai pasiūlo pusamžė pora, siekianti susigrąžinti sektantiškose pinklėse įstrigusią dukrą.
Nors ilgametražis R.Stearnso debiutas yra satyra, „Faults“ brandžiai nagrinėja manipuliacijos ir smegenų plovimo koncepcijas. Sterili filmo stilistika, juodojo humoro ir įtampos dermė, siužeto vingiai bei nuosekliai išsilukštenantys personažai – tokios yra šio modernaus okultizmo pjūvio stiprybės.
„Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“, 2015
Sąrašo pabaigoje – detali scientologijos studija studija. Jei aukščiau aptarto „Mokytojo“ režisierius fikcinio filmo siužete palietė tik esmines scientologijos idėjas, tai jo kolega Alexas Gibney dokumentikoje „Going Clear: Scientology and the Prison of Belief“ išsamiai dekonstruoja šį reiškinį.
Juostą sudaro 3 pagrindinės dalys: buvusių scientologų pasakojimai apie tai, kaip jie prisijungė prie šios bendruomenės; scientologijos šaknys, fundamentalios jos dogmos bei judėjimo įkūrėjo Lafayette‘o Ronaldo Hubbardo biografija ir, galiausiai, sektą palikusių narių liudijimai apie organizacijos viduje vešintį psichologinį bei fizinį terorą. Už laimingesnį pasaulį be nusikaltimų, karo ir beprotybės kovojanti bendruomenė (kurios gretose – aktoriai Tomas Cruise‘as ir Johnas Travolta) čia pristatoma kaip pelno ir galios siekianti, kritikos nepripažįstanti, manipuliacijomis grįsta smegenų plovimo mašina.
A.Gibney dokumentinę medžiagą meistriškai pina su fikcinėmis iliustracijomis – archyvinė medžiaga, interviu persidengia su grafinėmis projekcijomis, kadrais iš filmų „Plačiai užmerktos akys“ bei „Šeštadienio nakties karštligė“. Nors režisieriaus pozicijos subjektyvumas – akivaizdus, dvejoti pateikiamais faktais keblu.
