Nuo karščio išsausėjusios žemės paviršiaus kyla dulkės. Sandanski kraštą jau senokai alina sausra ir kai kurioms atokesnėms vietovėms ima trūkti vandens. Aukštai ant kalvos gyvenančiai šeimai (pagyvenusiai porai ir jų paaugliui sūnui) vanduo būtinas: jie užsidirba skalbdami iš vietinių viešbučių atvežtą patalynę. Neapsikentusi vis dingstančio vandens, žmona nusprendžia pasamdyti darbininkus (senstelėjusį vyrą su jaunute dukra), kad šie iškastų jiems šulinį. Jei planas pavyks – nebebus bėdų dėl vandens.
Dižiąją dalį istorijos vyksta šulinio kasimas ir paraleliai besiplėtojantys santykiai su atvykėliais. S. Tsotsorkova leidžia naratyvui išsipainioti tingiai, kaip ir pridera sunkiai pakeliamo karščio aplinkoje. Atvykėliai į monotonišką šeimynykščių gyvenimą įneša gaivos. Nesunku nuspėti, kad vaizdingų panoramų ir apleistų griuvėsių apsuptyje tarp paauglių užsimegs simpatija (tiesa, gana iškeipta, atskiesta peštynėmis, vaikino nugirdymu, nuolatiniu apsižodžiavimu), tačiau viskas tuo nesibaigs. Netrukus įsiliepsnos dar vienas slaptas – nors nemokšiškai slepiamas – romanas, taip pat šarmo įneš ne vienas „lolitiškas“ epizodas. Ne tik žemė ištroškusi atgaivos.
Filme labiausiai žavi provokuojančios jaunosios merginos (akt. Monika Naydenova) ir geraširdžio jos įsižiūrėto vaikino tėvo (akt. Ivaylo Hristovas) personažai. Nors jie visiškai skirtingi, iš abiejų sklinda didžiausias emocinis krūvis – jų ryšys plėtojasi įdomiausiai.
Pabaiga sukrečia, antra vertus, išpildo lūkesčius. Istorijos finalas – paprastas, bet efektyvus.
„Troškulys“ lėtokas, tačiau įdomūs personažai, neįprastos situacijos bei patrauklūs kraštovaizdžiai išlaiko dėmesį. Šią juostą galima rekomenduoti žiūrovams, kurie domisi žmonių santykių problematika. Vis dėlto, reikia prisiminti, kad filmo intensyvumas reiškiasi psichologiniame lygmenyje, o išoriškai nieko per daug ir nevyksta. Taigi, veiksmo filmų mėgėjai čia nuobodžiautų.
