Intelektualai Erikas ir Anna su paaugle dukra Freja apžiūrinėja senelio paliktą namą, kurį Erikas nori parduoti. Tačiau naujų patirčių išsiilgusiai Annai kyla kitokia mintis: ji įtikina Eriką pasilikti didžiulį namą ir pakviesti į jį gyventi daugiau žmonių. Nors moters planas puikiai realizuojasi, Erikui nuo pat pradžių sunkiai sekasi atsikratyti (galbūt savotiško saugumo suteikiančios) „šeimininko“ rolės ir priprasti prie naujojo gyvenimo būdo, kuriame mažiau erdvės lieka intymesniam santykiui.
Panašiai kaip puikiai įvertinta britų režisieriaus Andrew Haigho drama „45 metai“, Vintenbergo filmas mikroskopiškai, žingsnis po žingsnio nagrinėja yrančius ilgamečius santykius, laisvės ir prisirišimo ribas ir patį santuokos reiškinį. Kolektyvinės utopijos tema filme yra daugiau fonas, padedantis atskleisti šeimos santykių dinamiką, krizes ir įtampą. Įdomu stebėti, kaip istorija artėja prie kulminacijos, kai iš pažiūros nekaltas nuotykis virsta dideliu pagrindinės herojės jausmų ir valios išbandymu. Kaip ir Haighas, Vitenbergas poros santykių krizę nagrinėja iš moters požiūrio taško, o papildomo emocinio ir psichologinio krūvio jautriai temai suteikia paraleliai vaizduojami pirmieji bręstančios dukters meilės atradimai.
Filme randame tai, kuo džiugina skandinaviškas kinas: įtikinamus psichologinius portretus, šiek tiek socialinės kritikos ir subtilaus humoro, kaip ir kituose žymiuose Vitenbergo darbuose – puikią dramaturgiją ir aktorių vaidybą. Ypač išskirtinas Trine Dyrholm vaidmuo, už kurį aktorė apdovanota Berlyno kino festivalio „Sidabrinio lokio“ statulėle. Jai pavyko sukurti įtaigų stiprios ir drąsios herojės, kenčiančios dėl savo moralinių įsitikinimų ir jausmų priešpriešos, paveikslą.
Per beveik dvi valandas filmas „Komuna“ suteikia galimybę patirti įvairias emocines būsenas – nuo jaunatviško įsimylėjimo ir aistros iki įtūžio, nevilties ir palūžimo, o aktorės Trine Dyrholm stambiu planu filmuojamas veidas tiesiog prikausto prie ekrano.
