Filme susipina liūdna realybė su optimistiška istorija. Veikėjai – didelėmis galvomis, spalvotais plaukais ir su dar didesnėmis problemomis.
Po netikėtos girtaujančios mamos mirties dešimtmetis Ikaras, kurį mama vadina Moliūgėliu, lieka vienas. Tuščia alaus skardinė ir aitvaras su tėčio atvaizdu – tai vieninteliai daiktai, kurie primena Moliūgėliui jo tėvus. Po nelaimės labai malonus policininkas Reimondas palydi berniuką į globos namus. Naujuose namuose, kuriuose gyvena daug kitų vaikų, Moliūgėliui iš pradžių labai sunku pritapti: vaikai šaiposi iš jo pravardės, kurios atsiradimo priežaisties niekas tiksliai nežino. Vaikai taip pat šaiposi ir iš jo išvaizdos vis bandydami išsiaiškinti, kokiu būdu Moliūgėlis neteko tėvų. Globos namuose gyvenantys vaikai yra patyrę įvairiausių traumų: matė nužudymą, patyrė seksualinį priekabiavimą, gyveno su nuo narkotikų apsvaigusiais tėvais.
Praėjus keletui dienų Moliūgėlis susidraugauja su tokio paties likimo vaikais. Su globos namų darbuotoju, vaikų ir policininko Reimondo pagalba Moliūgėlis pradeda jaustis saugus ir pajunta meilę naujokei Kamilei.
Šis filmas yra pilnas juoko, skausmo ir džiaugsmo, kuriuo parodomas vaikų jautrumas, gyvenimo, netikėtų posūkių įvairovė ir kaip kartais pats bjauriausias globos namų vaikas gali tapti tavo geru draugu, nors pirmas dienas iš tavęs tyčiojosi.
Filmas skirtas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, kurie nebando apsaugoti vaikų nuo gyvenimo, o nori jiems parodyti ir papasakoti, kad nors gyvenime yra labai daug neteisybės, galiausiai triumfuoja draugystė ir meilė.
Filmas sukurtas pagal populiarią rašytojo Gilles Paris knygą „Moliūgėlio autobiografija“. Knygą adaptavo viena talentingiausių jaunųjų kino kūrėjų Europoje – prancūzų scenaristė Celine Sciamma.
