Filmas „Namai“ vaizduoja karo paliestą dokumentininko tėvynainių gyvenimą, o iš gausybės spontaniškų interviu atsikleidžia žmonių mentalitetas ir turtinga šalies istorija.
Pirmojoje filmo dalyje su prierašu „Prieš žlugimą“ regime demokratiškai viduriniajai klasei priklausančios Abbaso Fahdelio brolio šeimos gyvenimą iki amerikiečių invazijos, esant Saddamo Huseino režimui. Viešąją erdvę užvaldžiusi karinė retorika ir propagandiniai režimą šlovinantys vaizdo įrašai. Huseinas – „visų Irako žmonių tėvas“ – sutinkamas visur – net anglų kalbos gramatikos vadovėlyje, nors vargu ar kam nors jis iš tiesų rūpi.
Pirmojoje dalyje Fahdelis itin daug dėmesio skiria tam, kaip jo šeimos gyvenimą veikia būsimo karo nuojautos. Sūnėnas kasa šulinį, kad prasidėjus karui būtų geriamo vandens, jo sesės kepa ir džiovina duoną maisto atsargoms, o mama priperka vaistų ir kūdikių sauskelnių, neva padėsiančių apsisaugoti nuo cheminio ginklo. Visas šis pasiruošimas atrodo taip natūraliai įsiliejęs į filmo veikėjų kasdienybę, kad tampa savotišku žaidimu, tarsi pats ruošimasis galėtų karą atitolinti ar net padėtų jo išvengti. Atrodo, kad niekas pernelyg rimtai nereaguoja į karo grėsmę. Ir nors pirmoje dalyje režimas garsiai nekritikuojamas, gali pajusti, kad nuo diktatūros pavargę žmonės tikisi, jog JAV įsiveržimas atneš bent šiokių tokių permainų.
Ilga juostos trukmė leidžia į pasakojamą istoriją įtraukti įvairių temų – nuo religinių bendruomenių santykių iki jaunimo patiriamų sunkumų, o lėtas filmavimo tempas leidžia įsijausti į filmo veikėjų realybę, ją prisijaukinti.
Iš gausaus veikėjų būrio išsiskiria sūnėnas Haidaras, lydintis pasakotoją didžiąją filmo dalį. Beje, jau pirmojoje dalyje vienoje iš scenų su Haidaru pasirodo užrašas, kad po perversmo jis mirs, ir tai, viena vertus, padeda sumažinti šoką dėl itin staigios ir netikėtos jo mirties filmo pabaigoje, kita vertus, akimoju išjudina apgaulingą saugumo ir „žaidžiamo karo“ iliuziją. Tačiau bendrai paėmus šioje dalyje daug paprasto džiugesio, mažųjų kasdienybės akimirkų, kurios bent laikinai padeda užmiršti per televiziją transliuojamas kalbas. Interviu „France24“ kanalui režisierius filmo idėją apibūdino taip: „Dėl šio naujojo karo aš bijojau prarasti tai, ką mylėjau, ką prisiminiau... Tai nebuvo kokie nors dideli dalykai“. Filmavimas jam reiškė savotišką bandymą apsaugoti savo mylimuosius, tačiau realybė buvo kitokia.
Ilga juostos trukmė leidžia į pasakojamą istoriją įtraukti įvairių temų – nuo religinių bendruomenių santykių iki jaunimo patiriamų sunkumų, o lėtas filmavimo tempas leidžia įsijausti į filmo veikėjų realybę, ją prisijaukinti.
