Programoje „Aš esu hibridas“ atsiradęs filmas puikiai perteikia dokumentikos ir vaidybos mišrūno idėją. Suskirstyta į tris dalis Kelemeno kino juosta pasakoja tris, atrodo niekaip nesusijusias istorijas, kurių pavadinimai žiūrovui taip pat nurodo, kad tai nebus labai linksmas darbas: „Liūdna baladė mylimiesiems“, „Liūdna psalmė vilkams“ ir „Liūdnas rondo išgyvenusiems“.
Vis dėlto, po filmo šias istorijas pavyks apjungti, jei tik įsidėmėsite antrąją dalį – dokumentiką apie šunis. Šuns motyvas „Sarajevo sielvarto dainose“ žiūrovą pasitinka jau pirmoje dalyje. Tiek pirmoje, tiek trečioje dalyse šunų ekrane nematysime, bet dažnai juos girdėsime stūgaujant ir skalijant kažkur fone. Atrodo, kad režisierius šuns figūrą šiame filme pasirinko pagrindiniu motyvu, kuris savo liūdnais garsais atlieptų ir perteiktų visą Sarajevo sielvartą. Atmosferą papildo ir sustiprina įdomus, melancholiškas ir labai įsimintinas kompozitoriaus Zoe Polanskio kurtas garso takelis.
Pasimetusio, nelaimingo žmogaus figūra taip pat lydi viso filmo metu, o pagrindinis klausimas čia: ką daryti su aplinkybėmis, kurios susiklostė iki šiol? Kaip apskritai gyventi toliau? Ir, ar iš tiesų gyventi? Režisierius pažymi, kad žmonių ir šunų gyvenimai – ne tokie jau skirtingi. Tik žmogus, kuris turi dovaną mąstyti, atrodo, būtent dėl to savo gyvenimą gali paversti nepakeliamu…
Gyvenime režisierių Kelemeną dažniau pamatysime kino operatoriaus vaidmenyje. Jis bene labiausiai žinomas kaip garsaus vengrų režisieriaus Béla Tarro filmų operatorius. Todėl „Sarajevo sielvarto dainose“ galėsite pasimėgauti originaliu ir vis kitokiu kameros darbu. Tiesa, prie šio filmo darbavosi nemažas skaičius ir kitų operatorių. Tik visai ne dėl to, kad Kelemenas nebūtų sugebėjęs filmo padaryti vienas: kurį laiką apsistojusiam Sarajeve ir dėstant kinematografijos kursą, režisieriui kilo mintis prie sumanyto filmo pakviesti dirbti kinematografijos studentus.
Filmas prasideda švariais, juodai baltos juostos kadrais, o antros dalies „Liūdna psalmė vilkams“ viduryje, juosta keičiama į spalvotą. Kadrai ilgi, kiekvienos istorijos pasakojimas vyksta beveik realiu laiku. Kartais kamera tiesiog lėtai artėja prie objekto, o kartais juda, nors koncentruojasi į tą patį objektą. Kartais kadrai labai estetiški ir fotografiški, o kartais – nešvarūs; taip režisierius kamera žaidžia.
„Sarajevo sielvarto dainos“ – daugiasluoksnis darbas tiek idėjos tiek raiškos formomis. Filmas rekomenduojamas tiems, kurie kine ieško daugiau, nei tik įdomios istorijos, ir tiems, kurie mėgsta eksperimentinį kiną.
