Dar daugiau. Detektyvo žanro kūrinys, jei tik yra sukurtas mažiau talentingo ar patyrusio kūrėjo, būna įdomus būtent tik iki tos akimirkos, kai viskas stoja į savo vietas: žudikas demaskuojamas ir teisingumas triumfuoja. Labai dažnai už viso pasakojimo nėra nieko, ką galėtume pavadinti „antruoju dugnu“, todėl retai detektyvą skaitome ar žiūrime antrą kartą: tarsi nebelieka prasmės.
Vokiečių kilmės prancūzų režisieriaus Dominiko Mollo, kurio ankstesnis filmas, tragikomedija „Naujienos iš Marso planetos“, taip pat buvo rodytas Lietuvoje, naujasis darbas „Tiktai žvėrys“ („Seules les bêtes“, 2019) yra geras detektyvas būtent dėl tos priežasties, jog pasiūlo kur kas daugiau nei tik pagrindinės intrigos – kas Alpių kaimelyje nužudė turtingą paryžietę – narpliojimą.
Filme esame epizodų ir dialogo eilučių, apie kuriuos įdomu mąstyti ir po peržiūros, o norint suprasti, apie ką yra ši istorija (ne detektyvinė jos dalis), pravartu jį būtų pažiūrėti ir antrą kartą. Tuomet jau būtų aišku, kas yra žudikas, todėl dėmesys kryptų į detales, kurios bent šiuo atveju, man regis, yra pačios įdomiausios, o kartais net esminės. Žinau, jog kol kas kalbu abstrakcijomis, tačiau rašyti apie detektyvus nėra paprasta: kaip recenzuoti išvengiant spoilerių?
Istorijos išeities taškas toks: per pūgą atokiame kalnų kaimelyje, kur, kaip mus išmokė kinas, dažniausiai ir nutinka keisčiausi dalykai, dingsta moteris (Valeria Bruni Tedeschi). Žandarai neranda jokių pėdsakų, bet mums jau aišku (nes rodoma), kad šis įvykis yra kažkaip susijęs su keturiais žmonėmis. Vietiniu ūkininku (Denis Ménochet), kuris tvarte, šalia galvijų įrengtame kabinete nuo ryto iki vakaro „tvarko sąskaitas“, jo žmona Alisa (Laure Calamy), kuri dirba socialine darbuotoja ir lanko kaimelio gyventojus, jos meilužiu atsiskyrėliu Žozefu (Damien Bonnard), kuris tiesiog mėgsta ir nori būti vienas, ir jaunute padavėja iš miesto Merion (Nadia Tereszkiewicz), kurią į provinciją atgina meilė.
Režisierius kiekvienam iš šių personažų suteiks jiems skirtą ekrano laiką, per kurį mes pamažu suprasime, kad žmogžudystė buvo ne ilgai planuotas ir aiškų motyvą turintis veiksmas, bet atsitiktinai susipynusių aplinkybių išdava.
Tiesa, tos aplinkybės nėra jau tokios nekaltos. Kažkas buvo neištikimas savo sutuoktiniui, kažkas melavo, dar kažkas piktdžiugiškai manipuliavo kitų jausmais, kol galiausiai viskas baigėsi moters lavonu. Režisierius šiuo atveju pakartoja kelias senas tiesas. Pirmoji yra apie tai, kad kiekvienas nusikaltimas yra padaromas arba iš meilės (aistros), arba dėl pinigų, o labai dažnai iš aistros pinigams. O antroji dar kartą primena, kad už kiekvieno įvykio reikia ieškoti moters („cherchez la femme“), netgi jeigu ta moteris – atleiskite, šiek tiek spoilerių – pasirodo esanti išgalvota ir „gyvena“ kelis tūkstančius kilometrų nuo žmogžudystės vietos nutolusioje Afrikoje.
Režisierius sukūrė ne tik detektyvą be veikėjo-detektyvo, bet ir be finalinio, panašiuose pasakojimuose įprasto institucinio teisingumo: policijos, teismo ar kalėjimo.
Įdomiausia stebėti, kaip režisierius žaidžia su detektyvo žanru, čia pat demonstruodamas jam ištikimybę, bet kartu keisdamas, atrodytų, būtinus jo elementus. Pavyzdžiui, filme nėra pagrindinio personažo seklio ar detektyvo, su kuriuo mes keliautume klaidžiais nusikaltimo keliais ir pagaliau kartu prieitume tiesą. Taip, filme veikia vietinis žandaras, tačiau mes jį paliekame pusiaukelėje, taip ir nesužinojusį, kas yra tikrasis žudikas, o visų mįslių aiškinimosi funkciją režisierius įžvalgiai perleidžia mums, žiūrovams, nors ir nesuteikia šiam darbui papildomų įrankių (žinojimo).
Dar daugiau – režisierius sukūrė ne tik detektyvą be veikėjo-detektyvo, bet ir be finalinio, panašiuose pasakojimuose įprasto institucinio teisingumo: policijos, teismo ar kalėjimo. Vienintelė žudiką nuteisianti instancija yra jis pats, t.y. jo paties silpnybės. Taip režisierius finale netiesiogiai sako, kad mes visi esame savų jausmų ir silpnybių įkaitai, dažnai pasirenkantys tikėti gražia iliuzija, o ne pripažinti, jog viskas prieš akis tėra apgaulė.
Kartu D.Mollas išvengė detektyvinėms istorijoms būdingo ir jas dažnai sugadinančio moralo, tačiau, ir šičia nereiktų susipainioti reikšmėse, neišvengė moralės. Vieną vertus, visą filmą šalia žmogaus rodomi žvėrys (gyvūnai) yra veidrodis, atspindintis ir paryškinantis kūniškų instinktų valdomus personažus, o iš kitos pusės, jie veikia kaip nebylus moralės imperatyvas. Būtent jie filme tampa vieninteliai nusikaltimo, kurio aplinkybes kažin ar kas nors beatseks, liudininkai.
Šis gyvūno žvilgsnis į įvykius yra įsteigiamas nuo pat pradžios, kai parodomas stambus ožkos akies planas, ir prasmingai išskleidžiamas per visą pasakojimą. Vienas šunelis bandys ištraukti lavoną iš slėptuvės ir ragins šeimininką elgtis teisingai, tvarte atrajojančios karvės nebyliai stebės ūkininko dramą, dar kitas šunelis išvys pačią žmogžudystę, o vienam iš personažų padovanotas raktų pakabukas (beždžionėlė didelėmis akimis), net ir jis, primins: aš viską matau.
Ir net jeigu mąstyti apie šį moralinį istorijos aspektą, apie instinktų viršenybę prieš protą ar apie režisieriaus žaidimą detektyvo žanro normomis nėra noro, „Tiktai žvėrys“ ir be viso to dovanoja tai, dėl ko dauguma mūsų ir eina į kiną – gerai suregztą istoriją su puikiais aktoriais. Kino teatruose, kurie šią vasarą bando finansiškai atsigriebti už pandeminius metus serijinės gamybos blockbusteriais ir sintetine animacija visai šeimai, tai didelė atgaiva.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
