– Jūs esate tas žmogus, kuris yra atsakingas už žodžių ir minčių transformaciją į vaizdus. Kaip tai atsitinka? Juk, pavyzdžiui, scenarijuje aprašytą sceną galima nufilmuoti daugeliu būdų. Kas lemia, kad kamera stovės čia, o ne ten, judės vienaip, o ne kitaip?
– Gana drąsiai pasielgčiau, jei priskirčiau save atsakingu už žodžių ir minčių transformaciją į vaizdus. Ne vien operatorius lemia, koks ir kaip atsiras kino filmas. Kinas nėra vieno žmogaus darbas, bet filmo kūrimo procesas yra vedamas vieno žmogaus – režisieriaus. Jis surenka komandą patikimų žmonių tam, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymą.
Didžiausias režisieriaus darbas yra sugebėti artikuliuoti savo mintis ir sumanymus kolegoms, kad jie galėtų realizuoti jo idėjas.
Nuo režisieriaus sugebėjimo verbaliai išreikšti mintis priklauso, ar žmonės, kurie ateina jam padėti, sugebės sukurti tai, ką jis galvoja. Be sugebėjimo komunikuoti su bedraautoriais dažniausiai būna sunku pasiekti norimą rezultatą. Didžiausias režisieriaus darbas yra sugebėti artikuliuoti savo mintis ir sumanymus kolegoms, kad jie galėtų realizuoti jo idėjas. Visa kita kine yra tiesiog gerai arba apygeriai suorganizuotas techninis darbas.
Kameros pozicija ir judesys priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo erdvės, kurioje filmuojama, nuo aktorių, dailininkų darbo, nuo techninių galimybių, nuo esamo biudžeto ir galiausiai nuo istorijos, kurią pasakoji. Filmavimo aikštelė yra ta vieta, kurioje visi norai judėti į vieną ar kitą pusę, planai, sumanymai, kadruotės ir kita akistatoje su tikrove dažnai turi keistis, prisitaikyti prie esamų sąlygų. Operatorius šiose situacijose yra tik to trapaus akimirksnio gaudytojas, norįs užfiksuoti ne vien tik vaizdą, bet ir jauseną. Džiugu būna, jei tai pavyksta.
– Kuo pasakojimas vaizdais iš esmės skiriasi nuo pasakojimo žodžiais?
– Viskuo. Žodžiai yra žodžiai, o vaizdai yra vaizdai. Vaizdams žodžių nereikia. Jeigu matai lietų, nereikia dar žodžiais paaiškinti, kad tai lietus, bet jei nori papasakoti, kodėl tas lietus toks ypatingas, kaip jis kvepia, kokius jausmus sukelia – lengviau tai padaryti žodžiais. Aprašyti būseną daug lengviau, negu vaizdais išreikšti jausmą.
Žodžiai skatina vaizduotę, o vaizdai tiesiog rodo faktą. Kalbėti vaizdais nėra lengva, šiam gebėjimui reikia aukštos meistrystės įgūdžių ir talento, todėl daugelyje filmų tiesiog per daug šnekama norint užpildyti gebėjimo spragas.
– Viename interviu esate sakęs, jog kinas jums studijų laikais buvo „mistinis stebuklas“. Ar šiandien jaučiate taip pat? Kuo kinas stebuklingas?
– Šiuo metu jis man nebėra toks stebuklingas, nes žinau, kaip jis daromas ir iš ko susideda. Bet kokiu atveju, kiną aš mėgstu, vis dėlto ten yra nemažai stebuklų. Geru kinu niekada nesu nusivylęs.
