– Ką manote apie analoginio kino sunykimą ir masinę filmų produkcijos migraciją į skaitmeninį formatą? Tai tiesiog normali kino formos evoliucija, ar kažkas iš esmės kitokio?
– Nematau tame problemos, tik privalumus. Besikeičianti technologija atneša naujų galimybių kūrėjams. Skaitmeninis formatas įgalino begales žmonių, kurie tik pasvajodavo apie kiną, kurti, reikšti mintis. Analoginis kinas nenumirė ir nemirs, kaip nemirė plokštelės, teatras, atsiradus televizijai ir pan. Visą laiką bus žmonių, kurie supranta filmavimo ant juostos estetiką ir privalumus, taip pat kaip ir žmonių, kuriems tie privalumai ne tokie svarbūs.
Analoginis kinas nenumirė ir nemirs, kaip nemirė plokštelės, teatras, atsiradus televizijai ir pan.
Svarbiausia yra istorija, kurią tu pasakoji, o ne priemonės. Jeigu tam tikros priemonės padeda istorijai gimti, o kūrėjas supranta, kodėl taip yra ir sugeba pasirinkti tai, kas jam svarbiausia, nebėra labai svarbu, kokiu formatu tai atliekama. Aišku, su skaitmenine revoliucija filmų padaugėjo 10 kartų, bet gerų filmų, sukuriamų per metus, išliko panašus procentas.
Na ir kas, kad nusipirkai pigesnį ar brangesnį filmuojantį aparatą, juk dar reikia išmanyti, ką darai, sugebėti nėra lygu norėti. Geros produktų reklaminės kampanijos sukuria tobulą iliuziją, kad įsigytas vienas ar kitas žaisliukas padės tau sukurti filmą ar puikų videoklipą. Tačiau praktika rodo, jog tai – tik iliuzija. Žmonės, jų talentas, sunkus darbas ir gilios žinios yra tos priemonės, kurios sukuria meno kūrinį, o ne analoginės ar skaitmeninės kino fiksavimo galimybės.
Taip pat ir ne technologijos lemia kūrinio vertę. Technologijų prieinamumas dar labiau padidino skirtį tarp tik norinčių prisiliesti prie kūrimo stebuklo, žaidžiančių kiną, ir savo srities profesionalų, kurie ne tik nori, bet ir išmano savo sritį, sugeba įgyvendinti sumanymus, realizuoti savo idėjas, mintis.
– Gyvename vaizdų prisodrintame pasaulyje: reklamos stendai, televizoriai, telefonų bei kompiuterių ekranai, „Youtube“, „Instagram“, „Facebook“... Visiems prieinama skaitmeninė technologija leidžia kurti ir skleisti vaizdus daug lengviau, nei bet kada anksčiau istorijoje. Žmonių sapnai, atmintis ir mąstymas atlieka iš principo vizualinę funkciją. Vaizdų tiek daug, kad jie nieko nebereiškia. Ar jums, kaip vaizdų kūrėjui, neatrodo, jog mes esame vis mažiau vizualiai raštingi, t. y. nebemokame matyti, stebėti, pastebėti? Ar galbūt atvirkščiai?
– Norėtųsi tikėti, kad atvirkščiai, kuo daugiau žiūri – tuo labiau lavini skonį. Greičiausiai taip nėra, nes žiūrimo vaizdo kokybė per pastaruosius dešimtį metų suprastėjo, taip pat niekas nesigilina, kokios kokybės vaizdą jie žiūri. Tiesiog žiūri, kas vyksta, ir jiems to užtenka: kaip radijas, tik dar kažkas juda ekrane. Įsivaizduokit – filmas kuriamas kelerius metus, kiek laiko ir pastangų įdėta į jį, kad galima būtų jį rodyti kino teatre.
Dabarties žmones norisi pavadinti vaizdo grafomanais. Tas besaikis ir liguistas visų potraukis būtinai užfiksuoti savo gyvenimo momentus, reikšmingus ir nelabai svarbius, įvaizdinti savo išgyvenimus, iliustruoti ir paviešinti savo gyvenimo akimirkas, atrodo, atima iš tų fiksuotojų akimirkos stebuklą.
Kiek daug priemonių ir išmanymo žmonės investuoja į filmo sukūrimą, kad jis gerai atrodytų tame milžiniškame ekrane... O kažkas tą patį filmą žiūri online, „Youtube“ ar dar kokioje nelegalioje svetainėje, mato veidus iš trijų pikselių ir girdi blogai įgarsintus žodžius. Negi nejuokinga? Dėl to yra labai svarbus publikos lavinimas, kuomet žiūrovas supranta, ką jis mato, sugeba kritiškai vertinti vaizdo formą ir, be abejo, turinį, supranta kokybės reikšmę kine.
O užfiksuotų vaizdų mūsų kasdienybė yra taip perpildyta, kad nebeužteks visų mūsų gyvenimų jiems peržiūrėti. Dabarties žmones norisi pavadinti vaizdo grafomanais. Tas besaikis ir liguistas visų potraukis būtinai užfiksuoti savo gyvenimo momentus, reikšmingus ir nelabai svarbius, įvaizdinti savo išgyvenimus, iliustruoti ir paviešinti savo gyvenimo akimirkas, atrodo, atima iš tų fiksuotojų akimirkos stebuklą.
Trapus momentinis džiaugsmas tampa amžinu prisiminimu kietajame diske. Po kažkiek laiko tų prisiminimų tampa tiek daug, jie sukrauti kažkur giliai failuose, kurie dažniausiai neatidaromi šimtmečiais arba jie tiesiog „nulūžta“ kartu su kietuoju disku. Kvailoka praleisti savo gyvenimą bandant užfiksuoti tai, kas neužfiksuojama, o tik išjaučiama.
– Ar pats žiūrite filmus? Ar juose jus kas nors dar nustebina?
– Taip, žiūriu daug kino filmų. Ir jei tik turiu galimybę rinktis, kur žiūrėti, tai visuomet pirmenybę skiriu žiūrėjimui kino teatro salėje.
