Poetiškų sielų abejingų nepaliks uolėto, potvynių ir atoslūgių ženklinamo Bretanės kraštovaizdžio fone besiskleidžianti, prieštaringų emocijų kupina santykių drama. Filmo seansą pristato Prancūzų institutas Lietuvoje.
„Aš žinau, kad nepaisant gynybos, jų istorija iš anksto pasmerkta žlugti, bet leidžiu jiems kovoti, saugoti savo smėlio pilį ir neįveikiamas jos sienas, kurias banga nuplaus,“ – skamba prancūzų tekstų autoriaus ir atlikėjo Georges Brassens daina „Smėlio pilys“, „paskolinusi“ filmui savo pavadinimą. Smėlio pilys šiame filme – trapių, efemeriškų, dažnai skausmingų, tačiau neišvengiamų ir tokių reikalingų jausmų metafora.
Trisdešimtmetė Eleonora (Emma de Caunes) ką tik neteko tėvo, kuris testamentu jai paliko savo namą Bretanėje. Jauna moteris yra žinoma fotografė, tačiau pastaruoju metu karjera klostosi ne taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Eleonora yra priversta parduoti namą, į kurį neįžengė nuo tėvo mirties.
Vykti į Bretanę ir emociškai palaikyti atsisveikinant su praeitimi ji pakviečia buvusį vaikiną Samuelį (Yannick Renier). Poros laukia staigmenų, humoro, įtampos, prisiminimų ir melancholijos kupinas savaitgalis. Nors romantiškas ryšys nutrūko jau prieš kurį laiką – jausmai vis dar rusena. Buvę mylimieji žaidžia su ugnimi flirtuodami, juokaudami, pykdamiesi ir bandydami suvokti save bei savo santykius.
Filmas sulaukė nemažai komplimentų dėl itin solidaus pagrindinių aktorių darbo. „Puikiai suvaidinta romantinė drama. Labai prancūziška pajūrio meilės istorija“, – rašė „The Hollywood Reporter“.
„Smėlio pilys“ prikausto dėmesį išraiškinga kinematografija, įtaigiai panaudotomis juodai baltomis Frédérico Stucino fotografijomis, įamžinančiomis trapias, greitai prabėgančias akimirkas ir emocijas. Tai jautrus ir atidus, bereikalingo patoso išvengiantis žvilgsnis į universalių žmogiškųjų jausmų pasaulį, gebantis, atrodo, daugybę kartų girdėtą istoriją papasakoti subtiliai, naujai ir gaiviai.
