Foxcatcher
Po sėkmingo imtynininkų brolių Schultzų pasirodymo 1984 m. Los Andželo oplimpinėse žaidynėse, į jaunėlį Marką dėmesį atkreipia milijardierius Johnas E. du Pontas. Jis pakviečia Marką ruoštis kitai olimpiadai, treniruojantis jo suburtoje komandoje „Foxcatcher“. Markas iš pažiūros gauna geriausias įmanomas sąlygas ir po truputį jaučiasi išeinantis iš ilgus metus kamavusio vyresniojo brolio Dave’o šešėlio. Tačiau trenerio reikalavimai vis auga, brolių santykiai aštrėja ir tampa akivaizdu, jog laimingos pabaigos čia nebus…
„Auksine palmės šakele“ už geriausią režisūrą apdovanotas Bennetto Millerio filmas „Foxcatcher“ (2014) yra sukurtas pagal tikrą istoriją – visai kaip ir ankstesnis jo filmas „Žmogus, pakeitęs viską“ (Moneyball, 2011), žiūrovus nukėlęs į beisbolo pasaulį. Tačiau „Foxcatcherio“ režisūra yra gerokai brandesnė. B.Milleriui reikia lėtesnio tempo, sudėtingesnės psichologijos personažų, tamsių tonų ir tyloje augančios įtampos – viso to, kas „Foxcatcherį“ iškelia aukščiau kitų ne tik režisieriaus filmografijoje, bet ir sporto biografijų žanre.
Išskirtinio paminėjimo vertas ir Johną E. du Pontą įkūnijęs Steve’as Carellis. Komedijose įsitvirtinusiam aktoriui „Foxcatcheryje“ atiteko bene pirmas rimtas draminis vaidmuo, su kuriuo S.Carellis susitvarkė be priekaištų.
Sugrįžimas / Volver
Pedro Almodovaro filmai tradiciškai tiršti spalvų, aistrų ir moterų. Ne moterų, kurios lydi vyrus, o pačios yra nustumiamos į antrą planą, bet pilnakraujų, tikrų personažių, kurių istorijos neretai ir tampa Almodovaro kino pamatu.
Pagrindinės „Sugrįžimo“ (2006) herojės taip pat yra trys moterys. Raimunda, jos dukra Paula ir sesuo Soledada. Kiekvienos jų gyvenimai ne rožėmis kloti, o problemų, regis, vis daugėja. Kaip tik tuomet jų gyvenimuose pradeda rodytis Irene, Raimundos ir Soledados motina. Tik viena smulkmena – Irene yra mirusi.
„Sugrįžimas“ yra netikėtai spalvingas ir šviesus filmas apie vaiduoklius. Žinoma, tai nereiškia, kad jame pristigs aukščiausios klasės dramos, kuri jautresniems žiūrovams gali išspausti ašarą: čia laukia ir ilgas kelias į susitaikymą su kamuojančiu kaltės jausmu, ir nusikaltimas, kurio imamasi desperatiškoje situacijoje. Tačiau tai su kokiu jautrumu ir gera doze humoro režisierius kuria motinos ir dukters santykių linijas negali nesuteikti ir bent lašo džiaugsmo.
Juodaodis iš Kukluksklano / BlacKkKlansman
Kaip jau buvo rašyta rekomenduojant šį „Kino pavasaryje“ prieš metus rodytą ir Kanuose didžiuose prizu apdovanotą Spike’o Lee filmą, nors ir skamba neįtikėtinai, „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018) yra paremtas tikrų tikriausia istorija.
8 dešimtmetyje Ronas, pirmasis juodaodis pareigūnas Kolorado Springso policijos nuovadoje, laikraštyje aptinka Kukluksklano reklamą ir, apsimetęs baltaodžiu, paskambina nurodytu numeriu. Kai ateina laikas rasinę bei tautinę nesantaiką kurstyti akis į akį, su organizacijos nariais keliauja susitikti Rono kolega Flipas, kuris, beje, yra žydas…
„Juodaodis į Kukluksklano“ yra puikiai parašyta satyra, reflektuojanti ne tik praeitį, bet ir šiandienos JAV politiką – S.Lee kumšteli ne vienam šiandienos politiniam lyderiui. Tačiau šį filmą įdomu skaityti ir kaip vykusį komentarą apie kino ir rasinės politikos santykius. Atsigręždamas į kino klasika tapusį, tačiau šianden kontroversiškai vertinamą D. W. Griffitho „Tautos gimimą“, o kartu prisimindamas „blaxploitation“ tradiciją, režisierius pasiekia meninį revanšą – tokį aštrų ir smagų, kokio galėtum tikėtis tik iš S.Lee kino.
