Riedlenčių parkas / Paranoid Park
Portlendo riedlenčių parke įvyksta nusikaltimas – po apsaugininko nužudymo, į policijos akiratį patenka keli paaugliai. Tarp jų ir Aleksas. Būtent jo išgyvenama drama atsiduria mūsų dėmesio centre.
Filmo istorijos pamatu tampa padrikas Alekso laiškas, rašomas, kaip vėliau paaiškės, draugei davus patarimą, jog tai geras būdas pačiam sau išsakyti, kas neramina. Vėliau bus galima laišką sudeginti ar suplėšyti, tai visai nesvarbu.
Gusui van Santui „Riedlenčių parke“ (2007), Kanuose apdovanotame specialiuoju jubiliejinio 60-ojo festivalio prizu, ne tiek svarbus pats nusikaltimas, kuriam čia užtenka vos kelių štrichų, kiek Alekso vidinė būsena – kaltė, liūdesys, neigimas, paranoja, jauno kraujo pyktis. Vis tik Aleksas, būdamas tipišku paaugliu, yra užsidėjęs apatijos kaukę – per gyvenimą jis slenka kaip per sapną, o už kadro girdimas jo balsas taip pat nežaižaruoja emocijomis. Tačiau G.van Santas, „nelaužydamas“ savo personažo, randa apsčiai kino kalbos priemonių, leidžiančių geriau suprasti, kokius emocinius viražus išgyvena protagonistas – rinkdamasis dramaturgines elipses, viduryje kelio „ištinkančius“ slow-motion ar netikėtai jautriausioje scenoje pirmu smuiku užgrojančius gamtos garsus, režisierius žiūrovui pamažu atveria sudėtingą uždaro paauglio vidinį pasaulį.
Internatas / Short Term 12
Destinas Danielis Crettonas filme „Internatas“ (2013) renkasi pakankamai tradicišką, bet jautriai dramai puikiai tinkančią struktūrą – savo darbą mylinti jauna globos namų vadovė Grace vėl stoja akistaton su savo praeities demonais, kai į jos vadovaujamą įstaigą patenka gabi, tačiau nesuvaldoma paauglė Jayden iš sudėtingos šeimos.
Pluoštą apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose susirinkęs ir žiūrovų bei kritikų simpatijas pelnęs „Internatas“ toks paveikus visų pirma yra dėl puikios tiek jau pripažintų, tiek pradedančiųjų aktorių vaidybos. O svarbiausia, jog visų jų personažai, tuo pat metu tokie savi ir kartu netampantys indie kino klišėmis, visi drauge iš tiesų leidžia pradėti žiūrėti į vaizduojamus globos namus kaip į šeimą – atvirą naujiems nariams su jų džiaugsmais ir skausmais.
Nemoralizuojantis, socialinių komentarų ar kinematografijos formų novatoriškumo nesivaikantis „Internatas“ į kino ekranus įpučia paprastumo, kuris nėra režisūrinė pretenzija, ir realybės, kuri, ne paslaptis, būna sudėtinga, bet būna ir velniškai graži.
Nico, 1988
Kino formulių daug, tačiau asmeniškai man bene didžiausią alergiją kelia pagal formulę sukurti muzikiniai biografiniai filmai. Scenas apie sudėtingą vaikystę lydi staiga prasiveržęs muzikinis talentas, pirmieji koncertai ir pamažėle auganti šlovė, paskui save velkanti vienatvės, narkotikų ir alkoholio šleifą, kurio galų gale atsikračius mūsų biografinio filmo protagonistas pakyla lyg feniksas iš pelenų.
Dainininkės, aktorės, modelio, Andy Warholo mūzos Nico istorija ne tokia. Ne tokia ji ir Susannos Nicchiarelli filme „Nico, 1988“ (2017), kuriame rodomi paskutinieji dveji prieštaringai vertintos atlikėjos gyvenimo metai. Kovojant su priklausomybėmis, atnaujinus santykius su sūnumi, bandant vis iš naujo pajusti muzikos pilnatvę.
„Nico, 1988“ yra įdomus dėl biografiniams filmams nebūdingos struktūros ir dėl formos sprendimų, švelniai kuždančių, kad net jei ši scena ir ne apie tai, pabaiga jau arti, pabaiga visad arti. Tačiau labiausiai – dėl Trines Dyrholm, kuri, įkūnijus kampuotą, sudėtingą, nuo savo vidinių demonų pavargusią Nico asmenybę, suvaidino kol kas turbūt įspūdingiausią vaidmenį savo karjeroje.
