Po slogios „mėlynosios“ pirmosios dalies „baltoji“ nustebina juodu humoru, absurdiškais elementais ir netipine meilės istorija.
Į lygybę filme žvelgiama iš dviejų pusių: nelygybė santuokoje ir visuomenės sluoksnių maišymasis praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lenkijoje. Apvalokas, šiek tiek komiškas iš Varšuvos į Paryžių atkeliavęs kirpėjas Karolis (akt. Zbigniewas Zamachowskis) vedė angelišką gražuolę prancūzaitę (akt. Julie Delpy). Vis tik šis laimikis jam netruko apkarsti: lovos reikalai nekokie, tad santuoka netrukus baigiasi skyrybomis.
Pažemintas, bet iš meilės žmonai tebepakvaišęs Karolis atsiduria gatvėje. Netrukus ši jį dar užsiundo policija. Nors jis liko be paso, pinigų ir orumo, atsitiktinai sutiko draugą – kraštietį Mikolajų (akt. Januszas Gajosas). Tuštinant tauraus gėrimo butelį, šis pasiūlo jam keistą darbą – nužudyti žmogų, kuris nebenori gyventi, bet negali nusižudyti. Nors Karolis girtas, bet ne dar toli gražu ne toks. Jis tokio uždavinio mandagiai atsisako, bet vietoj to naujieji įkaušę prieteliai apsisprendžia dėl kitos beprotybės – Karolio parskraidinimo į Lenkiją lagamine. Vis tiek Paryžiuje jo niekas nebelaiko.
Su nuotykiais parsiradus į Varšuvą, istorija imama koncentruotis į lygybę platesne prasme. Tuometinėje Lenkijoje vyksta daug socialinių ir ekonominių pokyčių. Tie, kas drįsta rizikuoti, moka suktis gali greitai iškilti. Tai – laukiniai Vakarai. Kapitalizmas – tai žmogaus dar neprijaukinta žemė, kurioje laimėtojai nustato taisykles. Čia verslo elitu per porą metų gali tapti net minkšto būdo kirpėjas.
Nors „Trys spalvos: balta“ pasakojimas baigiamas tikrai ne maloniausioje vietoje tekant gailioms ašaroms, ironiška, bet ši dalis yra ta, kurioje herojai sulaukia savo laimingos pabaigos. Filmo finalas į išbalansuotą Karolio gyvenimą grąžina pusiausvyrą, o pusiausvyra – tai laimė. Jis nebesijaučia prastesnis už buvusią žmoną ir lygių asmenybių santykiai suveši, antra vertus, gyvenimas nosį beužriečiantį kirpėją numeta iš aukštybių. Jis ir vėl tokioje pat situacijoje, kokioje buvo prieš prasidedant problemoms Paryžiuje: ne garsus verslininkas, bet užtat su mylima moterimi šalimais.
Nors visos K. Kieslowskio trilogijos dalys laikomos puikiais filmais, „baltoji“ dalis bus labiausiai įvertinta Rytų europiečių, gebančių „tinkamai“ iššifruoti tą laikotarpį. Tai yra linksma, įžvalgi juosta, leidžianti į neseną savo istoriją pažvelgti iš šono. Antroji dalis yra paprastesnė, ne tokia kinematografiška ir vizualiai apgalvota kaip „mėlynoji“. Vis dėlto pasakojimo vingiai, intelektualus šmaikštumas bei patrauklūs stoiški personažai daro šią juostą įdomią platesniam žiūrovų ratui.
