Visų pirma, buitinė drama parodo mums, kad nesame vieni. Kad jausti net ir ne pačias gražiausias emocijas – normalu. O dažnai emocinis skausmas yra neišvengiama asmeninės brandos dalis, kaip antai skiriantis, paliekant paauglystę ar gydantis vaikystės traumas. Antra, kokybiškos santykių dramos yra artimesnės tikram gyvenimui ta prasme, jog jų konfliktai nėra vien proga herojaus saviugdai. Jose dažniausiai nėra vienos aiškios personažo ydos, kurią jis ar ji filmo eigoje ims ir sutvarkys. Veikėjai čia kompleksiškesni ir labiau niuansuoti (todėl ir pačios santykių dramos retai kada baigiasi happy-endais).
Galbūt dalis šio kino traukos yra emociškai neišsprendžiamos jausenos išgyvenimas. Juk tikroms asmenybėms būdingas neužbaigtumas, neleidžiantis nei savęs, nei kito iki galo paaiškinti. Santykių dramos atspindi mūsų vidinę netvarką.
Tai padaryti nenusileidžiant į banalybes ir nesumalant filmo į filosofinį traktatą – be galo sudėtinga užduotis. Bet kai ji pavyksta, atgarsis siekia toli, kaip nutiko, pavyzdžiui, „Po saulės“ (rež. Charlotte Wells) arba „Suvenyrui“ (rež. Joanna Hogg). Tokį pasiekimą šiemet atliko ir lietuviškas „Tu man nieko neprimeni“, laimėjęs Marijai Kavtaradze geriausios režisierės apdovanojimą Sandanso festivalyje.
Filmas yra tarsi jų dviejų šokis – ar sugebės jie surasti bendravimo būdą, kuris abiems tiktų?
Scenarijus seka Eleną (akt. Greta Grinevičiūtė) ir Dovydą (akt. Kęstutis Cicėnas) nuo susipažinimo ir pirmųjų kibirkščių iki to, kai rimtuose santykiuose tenka spręsti rimtus neatitikimus. Elena – šokėja, kuriai akivaizdžiai svarbūs kūniškumas ir seksualumas. Tuo tarpu Dovydas jai atskleidžia esąs aseksualus. Filmas yra tarsi jų dviejų šokis – ar sugebės jie surasti bendravimo būdą, kuris abiems tiktų?
Žiūrovas greitai sužino savybes, kuriomis jie vienas kitam mes iššūkį, taip kurdami filmo konfliktą. Bet iš pat pradžių akivaizdu, kad tai nėra dramatiško bėgimo į oro uostą ar skambių monologų drama. Joks vienas gestas negali išspręsti joje sukurtų problemų. Tam pjūviai per gilūs. Juk tai, ką žmogui reiškia kūniškumas nėra „išsprendžiamas“ klausimas. Tai yra jo santykio su pasauliu filtras. Vadinasi, naivu tikėtis veikėjus imsiant ir pakeisiant save pačius – jei filmas prieitų išvados, kad tai įmanoma, jis virstų apgaule.
Taigi. Publika gauna du žmones. Aišku, kad jie vienas kitam tinka. Ir kartu aišku, kuo jie vienas kitą stumia šalin. Abu jie turi poreikius, kurių kitas negali išpildyti, kad ir kaip norėtų. Tad ir filmas nėra galvosūkis, kurį galima išspręsti. Greičiau jo nuostata – stebėti, ar įmanoma susitaikyti su neišbraukiamu sunkumu. Ar galima (ir jei galima, tai kaip) iš tiesų priimti kitą tokį, koks jis man skaudus?
Elenos ir Dovydo ryšys visiškai paperka, nors bent jau manęs pirmoji kibirkšties scena, kai jiedu vaikšto ir juokauja apie karjeras, šiek tiek neįtikina.. Kaip ir tai, kad iškart po to Elena puola pasakoti kolegoms apie vaikiną, nors iš draugų komentarų suprantame, kad panašių jos gyvenime pasitaikė ne vienas. Visgi kuo toliau juda filmas, tuo pora atrodo natūralesnė ir tikresnė. Už tai – didžiulės pagyros ne tik režisierei M.Kavtaradze, bet ir abiems aktoriams, kuriuose po filmo sunku „atmatyti“ personažus.
Ydose atsiskleidžia šio filmo meistrystė, nes pasakojimas randa tą teisingą ribą, kai nori matomus herojus teisti, bet nenuteisti.
Kadangi juosta remiasi į stygių, kurio personažai vienas kitame negali išpildyti, natūraliai imi abu veikėjus vertinti. Ar jie elgiasi tinkamai ar ne, elgiasi vardan santykių ar vardan savo asmeninės gerovės? Ydose atsiskleidžia šio filmo meistrystė, nes pasakojimas randa tą teisingą ribą, kai nori matomus herojus teisti, bet nenuteisti. Pastebėti jų melą ir kartu atjausti, kodėl šis melas gimsta. Kaip ir personažai vienas kito, žiūrovas jų negali išspręsti.
„Tu man nieko neprimeni“ herojai nesukurti mūsų apžavėti savo humoru ar charizma. Tai šiaip jau nelabai ypatingi žmonės, tokie kaip jūs ar aš. Pagausi teisingoje šviesoje – atrodys gražūs. Pagausi šešėlyje – gali ir išgąsdinti.
Filmo santykis su savo personažais kuria retą ir bent jau man nepaprastai malonų įspūdį, kad juosta sukurta nestumiant jų link iš anksto įrašytos išvados. „Tu man nieko neprimeni“ atrodo vedamas Elenos su Dovydu, ir vystosi jis taip, kaip „prašosi“ vystomi personažai. Todėl galiausiai prieinamos išvados pompastiškoje dramoje su mėtomais indais atrodytų minimalistinės. Bet kadangi pamatas, ant kurio stovi veikėjų namas, toks tvirtas, net sąlyginai ramūs finaliniai smūgiai visiškai nokautuoja.
Didžiausias mano asmeninis minusas dramai – ilgainiui kiek per stiprus susitapatinimas su Elena, paliekant Dovydą šiek tiek panašesniu į pasyvų dalyvį. Tiesa, Elenos situacija natūraliai kuria aplink daugiau veiksmo – juk ji kūniška ir geidžianti, o jos vaikinas iš esmės ir yra pasyvus. Visgi kai Dovydas vieno konfliktų metu prabyla apie nuolatinę baimę būti paliktu, tai kreipia mintis į kiek neišnaudotą filmo potencialą parodyti daugiau Dovydo be Elenos taip pat, kaip matome gausiai Elenos be Dovydo.
Prie priekabių pridėti norisi ir vienuolyne gyvenančią draugę, savotišką filmo priedą Elenai. Natūraliai ir grakščiai supintame scenarijuje jos personažas kiek kyšo. Apsčiai apie Eleną pasako ir faktas, kad ji draugę įamžino tatuiruote ir vėliau apie tai jai nepasakė.
Vėlesnis draugės pasirodymas atlieka daugiau nebūtiną paaiškinamą funkciją – kad meilė gali būti ne tik trauka, bet ir pasiryžimas laikytis įžado, dar daugiau, pasiryžimas nelaikant savęs auka. Tai pasakiusi draugė filme nebepasirodo ir neturi santykio su likusiu veiksmu. Nors jos išsakomos mintys scenarijui tinka idėjiškai, kaip personažo jos norėtųsi arba išvis jos atsisakyti, arba leisti jai padaryti kokią nors apčiuopiamą įtaką.
Tačiau tai – detalės platesniame paveiksle. „Tu man nieko neprimeni“ yra reto jautrumo pasakojimas, sukurtas išjaučiant savo personažus lyg tikrus. Tais ne itin dažnais atvejais, kai sutinkame panašų filmą, galima jam atleisti daug.
