Bet, panašu, šio laikotarpio istorijas kine jau galime bei mokame pasakoti ir pernelyg negraudendami, o surasdami tą vadinamąją razinką, palikdami bandymą apeliuoti į emocijas vien tam, kad būtų apeliuojama, nuošalyje. Šiuo atveju kalbu apie Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus dueto režisuotą „Poetą“, kuris tikrai geba žiūrovą paimti ne tik dėl pasirinktos temos.
Režisieriai visai neblogai žaidžia išlaikydami žiūrovo dėmesį ir neatskleisdami visų detalių.
Net ir nežinančius pačios istorijos, pagal kurią ir sukurtas „Poetas“, filmas gali sudominti, nes režisieriai visai neblogai žaidžia išlaikydami žiūrovo dėmesį ir neatskleisdami visų detalių bei leisdami išvadas iki pat finalo darytis patiems. Ir tą jie daro ne užsiimdami manipuliacijomis, o įtraukiančiai sudėliodami scenarijų – kas istorijoje yra kas ir kieno pusėje yra tiesa, atrodo, pasikeičia ne kartą ir ne du, ir tai atrodo visai ne dirbtina, o gana motyvuota.
„Poete“ pasakojama Kosto (sukurto remiantis vaikų rašytoju Kostu Kubilinsku), atvykusio mokytojauti į mažą miestelį Dzūkijoje, istorija. Jį vaidinantis Donatas Želvys kuria profesionalaus prisitaikėlio portretą – kaip gyvenimas pamėtys poetą, ten jis ir mesis. Iš pažiūros – trapios sielos, skęstantis melancholijoje, tylus ir užguitas, didžiąją laiko dalį Kostas vedžioja žiūrovus už nosies ir, atrodo, tik ir prašo gailesčio sau ir savo situacijai. Sakytum, toks bestuburis, tvirtumą demonstruojantis tik naudos sau ieškojime. Bet galiausiai paaiškėja, kad ta tyro poeto aura (kurią D.Želviui pavyksta perteikti labai įtikinamai) – tik apgaulė, o viduje karaliauja sunkiai paaiškinami demonai.
Atrodo, priežasčių, dėl kurių poetas gali pasielgti taip, kaip pasielgė, sąrašas tikrai netrumpas.
Į K.Kubilinsko istoriją V.V.Landsbergis ir G.Tamoševičius žvelgia per pilkumo prizmę ir nemoralizuoja statydami situaciją į grynos baltos ar grynos juodos rėmus. Režisieriai parodo ilgai užtrunkantį partizanų prisijaukinimo ir integravimosi į jų gretas procesą, poeto sunkumus dėl senos meilės tėvynę labai mylinčiai Julijai, kuri įgauna tragišką prieskonį, neišsipildžiusią svajonę būti miesto rašytoju su visais tokio gyvenimo teikiamais privalumais. Atrodo, priežasčių, dėl kurių poetas gali pasielgti taip, kaip pasielgė, sąrašas tikrai netrumpas, bet D.Želvio kuriamas personažas sugeba įtikinti, jog viduje užsikūrusi patriotinė liepsna laimi prieš viską. Lyg pats būtų reikiamam laikui įtikėjęs tuo, ką daro ir sugriovęs savo paties vaidmenį, kai jau subrendo momentas ir atėjo laikas kulminacijai.
Atmetus istorinį kontekstą, „Poetą“ būtų galima žiūrėti kaip filmą, kurio viena iš pagrindinių minčių vestų į klausimą: ar gali egzistuoti pasitikėjimas? Dainiaus Gavenonio kuriamas partizanų vadas Tauras bei Pauliaus Markevičiaus kuriamas partizanas Voveris, atrodo, demonstruoja dvi skirtingas pasitikėjimo puses – vadas, panašu, poetu įtiki iki galo, o Voveris visada išlaiko skepticizmo ir įtarumo gyslelę. Ir pasitikėjimas galiausiai baigiasi tragiškai – ne tik vienam žmogui, bet ir iš esmės visam kaimui. Labai trapus dalykas.
Išduoti tėvynę gali ne tik tie, kurie atvirai demonstruoja polinkį į antivalstybingumą.
Ne vienas minėjo, kad esamame istoriniame kontekste pažiūrėti šį filmą pravartu, ir čia galima tik sutikti. „Poete“ iš tiesų puikiai atskleista kolaboravimo tema ir primenama, kad išduoti tėvynę gali ne tik tie, kurie atvirai demonstruoja polinkį į antivalstybingumą – tai gali būti ir tie, kurie anksčiau ėjo prieš sistemą, bet asmeninių paskatų vedami susidėjo su velniu. Žmogaus vidinis pasaulis yra labai talpus ir kartais kovą prieš vidinius demonus per žingsnį laimi pastarieji.
„Poete“ neišvengiama ir lietuviško kino klišių – pirma filmo dalis gerokai lėtesnė už antrąją, daug grožėjimosi aplinka ir gamta (na, bet negalima pykti, nes Dzūkijos miškai tikrai įspūdingi). Nors ir klišė, bet graži. Yra ir istoriniams filmams būdingo hiperbolizuotos romantikos ir bohemos prieskonio, kai vaidinama aptriušusiuose fonuose, nors nusikeliama beveik 100 metų atgal. Bet ir šitai galima „Poetui“ atleisti, nes vis tik kino aikštelėmis tapo autentiški pastatai, kuriuose ir vyko istorijos, pagal kurias jis kurtas.
Labai norint, būtų tikrai galima rasti prie ko prisikabinti, bet trumpai reziumuojant – tikrai įdomus filmas, kurį „varo“ gerai parinkta pasakojimo perspektyva ir įdomesnis žiūros kampas, kai pasakojama iš antiherojaus perspektyvos (kas lietuviškiems istoriniams filmams, o ypač apie partizanus, yra visiškai nauja). Tad mėgstantiems gerai susuktas istorijas ir vidines dramas „Poetas“ turėtų palikti neblogą įspūdį.
