Filmas „Užkariavimas. 1453-ieji“ (Fetih 1453), vaizduojantis įvykius, laikomais viena iš šlovingiausių akimirkų šalies istorijoje, sulaukė rekordinio žiūrovų skaičiaus nuo jo premjeros vasario 16 dieną.
Mažai liko abejingų šurmuliui, kilusiam dėl kino juostos, skatinančios Turkijos nacionalinį pasididžiavimą, tačiau taip pat kurstančios debatus, kad islamiškas šaknis turinti premjero Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė siekia paversti Turkiją galingiausia valstybe savo regione, kaip buvo Osmanų imperijos laikais.
Naujasis filmas vadinamas svarbiu Turkijos kino pasiekimu, tačiau kai kurie teigia, kad jis tėra Holivudo produkcijos kopija, iškraipanti istoriją.
Jo 17 mln. JAV dolerių biudžetas buvo didesnis negu bet kurio kito turkų filmo, o per pirmąsias dvi rodymo savaites jį pasižiūrėjo 3,4 mln. žmonių, nurodo šią statistiką renkanti agentūra „Box Office Turkey“. Šie rezultatai leidžia tikėtis, jog pagal populiarumą naujasis filmas pranoks visus kitus, iki šiol sukurtus Turkijoje.
„Tai ne pirmasis filmas (Konstantinopolio) užkariavimo tema, tačiau jis yra pirmasis tokio masto ir tokio didelio biudžeto Turkijoje susuktas filmas“, – šios kino juostos kūrėjų atstovas spaudai Filizas Ocalas sakė naujienų agentūrai AFP.
Šiame filme vaizduojamas 1453 metais įvykęs Bizantijos imperijos sostinės užkariavimas, po kurio Konstantinopolis buvo pervardytas Stambulu bei šimtmečius buvo Osmanų imperijos sostinė iki jos žlugimo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Osmanų imperija buvo viena iš ilgiausiai gyvavusių ir didžiausių, o jos teritorija driekėsi nuo Pietryčių Europos iki Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.
Simbolinė netgi šio filmo premjera – pirmasis viešas seansas prasidėjo lygiai 14 val. 53 min. vietos laiku.
„Būdamas prodiuseris, didžiuojuosi mūsų istorija, mūsų praeitimi, kaip ir kiekvienas, gyvenantis šioje šalyje, – sakoma filmo režisieriaus ir prodiuserio Faruko Aksoy pranešime. – Stambulo užkariavimas buvo įvykis – ne vien šalies, bet ir pasaulio istorijos mastu – užbaigęs vieną epochą ir pradėjęs kitą.“
Kaip praneša Turkijos žiniasklaida, R.T.Erdoganui buvo surengta speciali išankstinė šio filmo peržiūra, ir nurodoma, kad „Užkariavimas“ premjerui patiko.
Tačiau kai kurie kaltina R.T.Erdohano vyriausybę propaguojant „neoosmanizmą“ ir naudojant jį kaip užsienio politikos įrankį, siekiant atkurti Turkijos įtaką buvusioje Osmanų imperijos erdvėje, nors Ankara tokius kaltinimus atmeta.
Turkija, anksčiau buvusi viena iš artimiausių Izraelio sąjungininkių musulmonų pasaulyje, atsisakė Artimųjų Rytų tarpininkės vaidmens ir pasinaudojo įtakos vakuumu arabų pasaulyje, kurio lyderiai sutelkę dėmesį į pastangas suvaldyti visuomenės sukilimus, kopdama į naujosios šio regiono vėliavnešės statusą.
Turkija yra vienintelė musulmoniška NATO šalis, o Ankara seniai yra susisaisčiusi glaudžiais diplomatijos ryčiais su Vakarų valstybėmis.
Tačiau vadovaujant R.T.Erdoganui Ankara iš esmės pakeitė savo politiką – ji ne vien susipyko su Izraeliu ir kitaip negu Vakarų šalys vertina Irano branduolines ambicijas, bet ir demonstruoja norą imtis griežtų veiksmų prieš Sirijos režimą, mėginantį žiauriai sutriuškinti savo oponentus.
„Turkija ir jos klestinti ekonomija bei politinė įtaka laikoma pavyzdžiu Artimuosiuose Rytuose, – teigia Stambule veikiančio Kultūros universiteto tarptautinių santykių profesorius Mensuras Akgunas. – Natūralu, kad juo stipresnė tampa Turkija, juo rimčiau ji vertinama pasaulio.“
Daugelio apžvalgininkų nuomone, filmas „Užkariavimas“ ir ypač Turkijos televizijos serialai, itin populiarūs arabų pasaulyje, padeda įtvirtinti Turkijos įvaizdį.
„Akivaizdu, kad galime kalbėti apie pastangas daryti kultūrinę įtaką regionui, – tvirtina Ankaroje veikiančio Bilkento universiteto profesorius adjunktas Akifas Kirecci. – Tačiau tuo pat metu turkai iš naujo atranda savo istoriją.“
160 minučių trukmės epo vertas filmas prasideda nuo vaizdų iš musulmonų šventojo miesto Medinos VII amžiuje, kur pranašas Muhammadas pažada šlovę tiems, kas užims Konstantinopolį, tardamas: „Karvedys, kuris jį užkariaus, bus palaimintas; jo kariai bus palaiminti kariai.“
Šią šlovę 1453 metais pelnė turkų sultonas Mehmetas II, prisiekęs: „Arba aš paimsiu Konstantinopolį, arba jis paims mane.“
„Šis filmas pasiekė proveržį savo kokybe ir technika, tačiau pagarba istorijai toli atsiliko nuo komercinių paskatų“, – Ankaros universiteto istorijos fakulteto dekanas Yilmazas Kurtas sakė AFP.
Jis atkreipė dėmesį į vieną epizodą, kuriame vaizduojama, kaip Bizantijos imperatorius išveda savo kariauną kautis su osmanų pajėgomis už miesto sienų.
„Būtų visiškai kvaila puolamam miestui valstybei siųsti savo armiją už miesto sienų“, – pastebėjo Y.Kurtas.
Kiti taip pat kritikavo šį filmą, vadindami jį pigia didelio biudžeto Holivudo juostų, tokių kaip „Gladiatorius“ (Gladiator) arba „Matrica“ (Matrix), klonu siekiant įtikti daugumai žiūrovų.
„Tai, be abejo, yra meninis filmas, atskleidžiantis jo režisieriaus pasirinkimus. Tai drama, kurioje taip pat yra meilės istoriją“, – sakė F.Ocalas, gindamas šią juostą.
F.Aksoy taip pat nesureikšmino kritikos, sakydamas, jog ji atskleidžia „nevisavertiškumo kompleksą“.
„Mes nuėjome dar toliau. Plagijavome ne vien nuo penkių ar šešių filmų, o nuo šimtų filmų, – sarkastiškai sakė prodiuseris. – Kiekvienas iš šių filmų turėjo režisierių. Deja, mūsiškis – irgi. Jie turėjo scenarijaus autorius – kaip ir mes. jie turėjo savo muziką – kaip ir mes.“
