M.Uzuner teigimu, šios programos filmuose nagrinėjami šiandien Turkijos visuomenei ypatingai aktualūs klausimai: kolektyvinė užmarštis, besikeičiantys klasių santykiai, moterų vieta sociume, religijos reikšmė XXI a. Visa pasakojama šviežia ir šiuolaikiška kino kalba.
„Kartą Stambule...“ – tai švelnus dabartinės Turkijos žmogaus situacijos komplikuotoje visuomenėje tyrimas. Europos kaimynystėje Turkija išgyvena pabėgėlių krizę, kuri iš esmės transformuoja visuomenės sudėtį ir individų gyvenimus. Jaunų ir perspektyvių kūrėjų režisuoti filmai reprezentuoja naują Turkijos režisierių kartą, kuri nebijo šnekėti apie aštrėjančią politinę situaciją, išsakyti savo poziciją“,– komentuoja kino ekspertas.
Šiemet TKKF žiūrovai turės galimybę išvysti šešių Turkijos režisierių ilgametražius ir trumpametražius filmus. Vienas labiausiai intriguojančių programos filmų – 25-erių režisieriaus Burako Çeviko debiutinis darbas „Druskos stulpas“ (Tuzdan Kaide, 2017). Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje „Forum“ debiutavęs filmas pasakoja nėščios moters istoriją, įtraukiančią į mįslių voratinklį, kurį žiūrovai turės išnarplioti seanso metu.
Svarbus programos akcentas – režisierės Ceylan Özgün Özcelik filmas „Įsiplieskimas“ (Kaygı, 2017). C.O.Özcelik Turkijoje geriausiai žinoma kaip dešimtmetį gyvavusios televizijos laidos apie kiną „En Heyecanlı Yeri“ vedėja, rašytoja. Režisierės kurti trumpi filmai rodyti įvairiuose Europos kino festivaliuose, o pirmasis ilgametražis filmas „Įsiplieskimas“ vadinamas vienu stilingiausių šiuolaikinio Turkijos kino pavyzdžių. Tikros istorijos įkvėptas filmas nagrinėja aktualias netikrų naujienų ir manipuliacijos istorija temas per herojės Hasret, kasnakt sapnuojančios tą patį košmarišką sapną, paranojišką kadienybę.
Ilgametražiams filmams nenusileidžia ir turkiški trumpametražiai atradimai. Tikra sukrečiančia istorija paremtas animacinis režisieriaus Ayçe Kartalo darbas „Išdykus mergaitė“ (Vilaine fille, 2017), siurrealistinė ekskursija po Stambulą Berrako Çolako filme „Pasimetimas“ (Nedret Gets Lost For a Day, 2017) ir kiti, per formų, temų ir požiūrių įvairovę atskleidžiantys naujojo Turkijos kino veidą.
„Su lietuvišku kinu susipažinau dar 2000-aisiais, kai pirmą kartą išvydau Jono Meko ir Šarūno Barto filmus. Praėjusiais metais atvykęs į Lietuvą apie nacionalinį lietuvių kiną sužinojau kur kas daugiau, o šiemet prisijungiau prie festivalio komandos“, – dalinasi Mustafa Uzuner, aktyviai dirbantis tarptautinėje kino industrijoje. Konkordijos universitete baigęs magistro kino studijas, nuo 2011 m. jis Tarptautinio nepriklausomų filmų festivalio „!f Istanbul“ programos sudarytojas, neseniai Monrealyje įkūręs į nekomercinį kiną orientuotą filmų platinimo kompaniją Acéphale.
