Po 25-erių metų sugrįžęs serialas pirmosiose serijose ne tik kartoja kultiniais tapusius raudonų užuolaidų ar saldaus krioklio motyvus, bet ir kuria naujus, potencialiai ikoniškus įvaizdžius. Pirmosiose serijose ryškiausias jų – nuolat stebima stiklinė dėžė Niujorko centre, kurioje bet kuriuo metu gali kažkas atsirasti.
„Tvin Pyksas“, žiūrimas šiandien, primena šią stiklinę dėžę – nelyg laiko pertrūkis, galintis grąžinti praeities ir sukurti dabarties šmėklas. Skendintis tyloje. Iki tol, kol ją sudaužo riksmas, duslus šnabždesys ar kitoks, nebūtinai žemiškas, bet būtinai šiurpus garsas.
Po ilgesnės petraukos į eterį sugrįžtantys serialai ir filmai, ypač tapę kultūrinėmis legendomis (nereiktų pamiršti, kad „Tvin Pykso miestelis“ buvo savo laiko reiškinys, drauge skolinęsis įvaizdžius iš populiarios kultūros ir televizijos, ne pačios aukščiausios klasės trilerių ir romanų), dažnai nepateisina žiūrovų lūkesčių, nes perdėm nutolsta nuo savo pirmtakų arba, priešingai, žodis žodin juos atkartoja.
„Tvin Pyksui“ pavyko to išvengti – mylėta ir liaupsinta serialo atmosfera čia išlaikyta, tik pritaikyta šiandienai. Vadinasi, mažiau miglų, pelėdų ir fatališkų moterų, daugiau kraujo, ginklų ir technologijų. Bent jau kol kas.
Akivaizdu, jog po atgimusios legendos nesispjaudo nei kritikai, nei žiūrovai, net jei kartais kas ir suabejoja kai kuriais kūrybiniais sprendimais. Fenomenalu. Tai – dar vienas įrašas „Tvin Pykso“ legendoje: sukėlė revoliuciją televizijoje, sapnuodavosi košmaruose, galiausiai, prisikėlė iš numirusiųjų ir niekas jo dėl to nekeikė.
Sekti išsišakojusį, tačiau menkai teįžodintą serialo naratyvą ne visad paprasta, juolab, jog kai kurios siužetinės linijos kol kas radosi epizodiškai ir be ryškesnių jungčių su kitomis dramaturginėmis plotmėmis (ar man dar reikia prisiminti, apie ką kalbėjosi du broliai viešbučio vestibiulyje?..), tačiau pasakojimo pagrindas, paklotas prieš 25-erius metus, aiškus: specialusis agentas Dale’as Cooperis yra įkalintas Juodojoje ložėje, iš kurios negalės ištrūkti tol, kol į ją negrįš odiniu švarku pasidabinęs nuožmus antrininkas, savajame laike ir erdvėje turintis kitų planų.
Tai – dar vienas įrašas „Tvin Pykso“ legendoje: sukėlė revoliuciją televizijoje, sapnuodavosi košmaruose, galiausiai, prisikėlė iš numirusiųjų ir niekas jo dėl to nekeikė.
D.Lynchas toliau meistriškai kuria įtampą, tam pasitelkdamas ne vieną įrankį, taip pat ir garsą – iškraipyti balsai Juodojoje ložėje kelia šiurpą, tarsi būtų (o juk ir yra) ne šio pasaulio šaukliai, tačiau ir už keisčiausias garsų modifikacijas „Tvin Pykso miestelyje“ galingesnė tyla, užgniaužianti kvapą ir dar labiau išgryninanti Lyncho viziją, lėtai iškylančią prieš žiūrovų akis.
Atrodo, šįkart ji griežtesnė ir šaltakraujiškesnė – miestelio tradicijų, mokyklos dramų ir vyšnių pyrago kol kas nė kvapo. Ką gi, kiti laikai, kiti reikalai. D.Lyncho bent jau niekas neapkaltins pasipelnymu iš nostalgijos.
Vis tik „tvinpyksišką“ tragediją visad lydi komedija – humoras čia toks naivus, kad beveik neįtikimas, tačiau būtinas, kad atsvertų sunkiasvores, mistika persunktas scenas. Galų gale, būtent jos primena, kad Lynchas ne tik baksnoja į tamsiąją žmogaus pusę, bet ir tiki jo gerumu, kas kad atmiežtu kartais kvailoku, kartais komiškai atlapaširdišku nuoširdumu.
O ratas nepaliaujamai sukasi – vos tik spėjus pakikenti vėl susitikus Lucy (su „Tvin Pykso“ herojais susitinkame kaip su senais draugais), vieną juokingiausių serialo personažių, Lynchas mus mesteli atgal į gražų, bet siaubingai keistą, rodos, neperprantamą pasaulį. Ir vėl tyliai kartojame: „Kas, po velnių, čia vyksta?“.
Kaip vis tik gerai, kad vėl turime progą to klausti.
