Nors indie filmų režisierė K. Reichardt pirmąjį savo darbą „Žolės upė“ (River of Grass) sukūrė daugiau nei prieš dvidešimt metų, susidomėjimo ji sulaukė tik 2006-aisiais, po antrojo savo ilgametražio filmo „Senasis džiaugsmas“ (Old Joy). Pristačiusi pirmąjį savo kūrinį „Sundance“ kino festivalyje, ji laukė dvylika metų, kol vėl galėjo sugrįžto į kino pasaulį.
K. Reichardt niekada neslėpė, kad jei būtų vyras, viskas būtų pasisukę kitu keliu. Ji visada atvirai kalbėdavo apie kino industrijoje tvyrantį seksizmą, galbūt todėl režisierės filmuose pagrindinės veikėjos dažniausiai yra moterys, tvirtai stovinčios vyrų pasaulyje.
Naujausiame savo filme „Tikros moterys“, kurį bus galima išvysti šių metų „Kino pavasario“ programoje „Kritikų pasirinkimas“, režisierė adaptavo tris Maile Meloy noveles apie mažame JAV miestelyje gyvenančias moteris ir tykų, kasdienį jų gyvenimą. K. Reichardt šiam kūriniui surinko stiprų aktorių kolektyvą – ilgalaikę bendražygę Michelle Williams, pastaruoju metu indie filmuose žibančią Kristen Stewart, dviejų „Oskarų“ nominantę Laurą Dern ir lig šiol mažai žinomą Lily Gladstone, kuri už šį pasirodymą pelnė Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimą bei „Independent Spirit Award“ nominaciją. Filmas taip pat išrinktas geriausiu Londono kino festivalyje.
Sunki pradžia
Kelly Reichardt gimė 1964 metais Majamyje, dviejų pareigūnų šeimoje. Nuo mažų dienų ji jautė potraukį fotografuoti. Pirmosios režisierės nuotraukos buvo darytos fotoaparatu, kurį jos tėvas naudojo nusikaltimo scenoms dokumentuoti. Baigusi vienuolika klasių Reichardt metė mokyklą ir kurį laiką dirbo atsitiktinius darbus, kol vieną žiemą išsiruošė į Bostoną. Ten ji apsistojo draugės bute ir greit susipažino su bohemiška miesto puse. Režisierė dažnai lankydavosi vakarėliuose ir miegodavo kaimynų butuose. Susižavėjusi kinu, K. Reichardt įstojo į Bostono menų mokyklą, kurią baigusi išvyko gyventi į Niujorką. Ten parašė scenarijų savo pirmajam filmui.
Pirmasis jos kūrinys „Žolės upė“ 1995 metais JAV spaudoje buvo cituojamas kaip vienas geriausių metų filmų. Režisierė už šią juostą buvo nominuota trims „Independent Spirit Award“ apdovanojimams ir Didžiajam žiuri prizui „Sundance“ kino festivalyje. Sėkmingas pirmasis filmas lyg ir turėjo pranašauti gražią ateitį, bet Kelly susidūrė su sunkia realybe – būti moterimi režisiere kino industrijoje yra itin sunku. Ne viename interviu K. Reichardt minėjo, kad jos kolegos vyrai gali kurti asmeniškus filmus, bet ji turėjo susirasti kitą darbą, nes niekas nenorėjo finansuoti jos projektų.
Režisierė pradėjo dėstyti studentams filmų gamybą ir vėl, kaip studijų laikais, kurį laiką kūrė trumpametražius filmus 8 milimetrų kamera. Daugiau nei dešimt metų ji praleido miegodama ant draugų sofų bei nuolat keliaudama iš vienos vietos į kitą. Kelis mėnesius K. Reichardt gyveno Los Andžele, kur nesėkmingai Holivude bandė gauti finansavimą savo filmui. Jeigu ne tetos palikimas, K. Reichardt tikriausiai ir nebūtų sugrįžusi į kino aikštelę. Už 30 000 dolerių jį sukūrė antrąjį savo pilno metražo filmą „Senasis džiaugsmas“, kuris jai pelnė kino bendruomenės pripažinimą. Tuo metu vienu jos nuolatinių pagalbininkų tapo režisierius Toddas Haynesas, dirbęs vykdomuoju prodiuseriu prie penkių Kelly filmų. Jo filmą „Kerol“ (Carol, 2015) praėjusiais metais rodė „Kino pavasaris“.
Režisierės bendražygė – aktorė Michelle Williams
Ilgalaikė Kelly Reichardt bendrakeleivė – aktorė Michelle Williams. Duodama interviu ji teigė, kad jei nebūtų vaidinusi jos filmuose, Kelly vis tiek liktų jos mėgstamiausia režisierė. Aktorė pripažinimo sulaukė 1998 metais, po pasirodymo amerikiečių jaunimo seriale „Dosono įlanka“ („Dawson‘s Creek“), kuris jai atvėrė duris į indie filmų industriją. Aktorė drauge su Christinos Ricci pasirodė „Prozako kartoje“ (Prozac Nation, 2000), kino industrijoje jai įsitvirtinti dar labiau padėjo „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005), už kurį gavo pirmąją „Oskaro“ nominaciją.
Aktorės ir režisierės bendradarbiavimas prasidėjo nuo trečiojo K. Reichardt filmo „Vendi ir Liusi“ (Wendy and Lucy, 2008), pasakojančio apie ekonominės krizės paveiktą moterį, kartu su šunimi Liusi keliaujančią į Aliaską, kur tikisi gauti darbą konservų fabrike. M. Williams už šį vaidmenį pelnė nominaciją „Independent Spirit Awards“ geriausios aktorės kategorijoje.
Kitas bendras jų darbas – vesternas „Meek‘s Cutoff“ (2010), laimėjęs režisierei SIGNIS apdovanojimą Venecijos kino festivalyje. Filmo siužetas paremtas tikra 1845 metais įvykusia istorija apie naujakurius, pasiklydusius Oregono dykumoje. M. Williams kūrinyje įkūnijo vieną pagrindinių filmo veikėjų – Emiliją Tetherow, kartu su kitais bandančią išgyventi penkias savaites užsitęsusioje kelionėje.
„Su ja aš turiu bendrą žodyną, nes mes tiek laiko dirbome kartu“, – duodama interviu „Observer“ apie Michelle kalbėjo režisierė. K. Reichardt negailėjo gražių žodžių, teigė, kad su aktore itin lengva dirbti ir ji gali visiškai pasitikėti režisiere. Nors M. Williams turi jau tris „Oskarų“ nominacijas, ji ir toliau sutinka dirbti mažo biudžeto K. Reichardt filmuose.
Naujausiame jos kūrinyje „Tikros moterys“ Michelle suvaidino vieną pagrindinių veikėjų – Džiną, valdingą žmoną, besirūpinančią vasarnamio statyba ir šeimos verslu. „Kai ji pirmą kartą perskaitė „Tikrų moterų“ scenarijų, pamanė, kad jame trūksta lapų“, – apie darbą kartu pasakojo režisierė. K. Reichardt manymu, tyla – geriausia komunikacijos forma, kuri dažnai lydi veikėjus jos filmuose.
Už Džinos ir nelaimingos žmonos Randi vaidmenį filme „Mančesteris prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016) Michelle Williams buvo įteiktas Niujorko kino kritikų rato antraplanės aktorės apdovanojimas.
