Nors kino bendruomenė ir vertina LKC iniciatyvą, atsiranda ir kritikuojančių. Pavyzdžiui, Europos kino akademijos ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos narys Romas Zabarauskas savo „Facebook“ paskyroje teigia: „Nėra gerai, kad ilgiau užtrunka imtis konkrečių žingsnių, negu režisieriui, kurio „dėka“ Lietuvoje prasidėjo #MeToo, sukurti filmą beveik už milijoną eurų valstybės lėšų. Tai nedaro garbės mūsų kino industrijai.“
15min primena, kad prieš dvejus metus, sulaukęs beveik 1000 peticijos, reikalaujančios užtikrinti lygias galimybes, parašų, LKC įsipareigojo imtis veiksmų. #MeToo judėjimas Lietuvoje prasidėjo, kai aktorė Julija Steponaitytė ir scenografė bei kino dailininkė Paulė Bocullaitė apkaltino režisierių Šarūną Bartą galimu seksualiniu priekabiavimu.
R.Zabarausko kritika LKC – nėra konkrečių žingsnių
R.Zabarausko teigimu, reikalingi sisteminiai pokyčiai. Anot jo, Lietuvos kino industrijos situacija seksualinio priekabiavimo klausimu yra dviprasmiška – vis dar turime didelių problemų dėl nelygybės ir netinkamo seksualinio elgesio, bet tylos sienos yra sugriautos kaip niekur kitur: „Dėkoju J.Steponaitytei ir P.Bocullaitei, kurios prabilo apie patirtą seksualinį priekabiavimą. Tačiau mes vis dar joms esame skolingi.“
Labiausiai R.Zabarauskas kritikuoja LKC. Anot jo, LKC paskelbė tik rekomendacijas, bet praėjus dvejiem metams po #MeToo skandalo vis praleidžiama proga paskelbti konkrečius žingsnius ir juos įvykdyti:
„Jeigu atvirai, man pikta. Nenoriu būti toje aktyvistinėje pozicijoje ir badyti pirštais, tačiau problemą turime spręsti iš esmės. Ar tai būtų privalomi kursai dėl seksualinio priekabiavimo, ar finansavimo, prodiuserių sistemos filmavimo aikštelėje pokyčiai.“
„LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas yra puikus diplomatas. Bet yra žinoma, kad kitais metais baigsis antra jo kadencija, po kurios jis nebegalės būti LKC direktoriumi. Galima kelti klausimą, ar organizuojant diskusijas pakaks laiko įgyvendinti pokyčius? Galbūt tai bus palikta naujam LKC vadovui? Tikiuosi, kad R.Kvietkauskas norės įsirašyti į kino industrijos istoriją kaip prie pokyčių prisidėjęs žmogus. Jeigu jis tai padarys – šios pastangos atrodys nuoširdžios“, – sako R.Zabarauskas.
Paklaustas, kokių veiksmų R.Zabarauskas pats imasi, paaiškėjo, kad kartu su teisininke Jovita Stagniūnaite buvo sukurtas ir filmavimo aikštelėje pritaikytas memorandumas. Jame ribos buvo nubrėžtos plačiau, negu numato įstatymai. Dokumentą pasirašė kiekvienas komandos narys, taip sukuriant saugią darbo atmosferą: „Visgi tai vertinu kaip visišką minimumą. Ir toliau galvosiu, kaip pagerinti sistemą ir memorandumą.“
Be viešo spaudimo tai nugrims ir taps formalia veikla. Norėtųsi, kad pokyčiai būtų masiniai ir instituciniai. Gana yra gana, – teigia R.Zabarauskas.
R.Zabarauskas teigia, kad yra matęs kitų veiksmus ir pats netinkamai elgęsis: „Nevaidinu šventojo, bet ši tema privertė permąstyti savo elgesį. Dažniausiai aukos yra moterys ir joms turi būti sudarytos sąlygos, kad nereikėtų žaisti žaidimų ir papildomai ko nors įrodinėti.“
„Norėčiau visiems priminti, kad moterys prabilo prieš dvejus metus ir kad jos nepamirštų, jog jas reikia ir toliau palaikyti, nes su laiku viskas pasimiršta. Bet iš tiesų viskas išliko lygiai taip pat! Be viešo spaudimo tai nugrims ir taps formalia veikla. Norėtųsi, kad pokyčiai būtų masiniai ir instituciniai. Gana yra gana“, – teigia R.Zabarauskas.
R.Kvietkauskas: „Negaliu prisiimti kaltės, nes nėra tam pagrindo“
Anot R.Kvietkausko, LKC daro žingsnius, kuriais siekiama ilgalaikėmis priemonėmis pakeisti situaciją. Kalbėdamas su tyrėjais jis pripažino tyrimo reikalingumą, galintį identifikuoti realią situaciją ir padedantį išvengti vertinimų, kad problema nereikšminga:
„Kiekvienas įvykis yra svarbus ir šiandien matome tyrimo rezultatus, kuriais remiantis buvo rengiamos rekomendacijos. Kai kurie prodiuseriai minėjo, kad jie turi tam tikrą praktiką, kaip tartis dėl tokių situacijų išvengimo ir ją akcentuoja vykdomuose projektuose. Manau, kad atsirado ir pačioje industrijoje reikalingų sprendimų, kas efektyviausiai užtikrintų tokių problemų eliminavimą.“
Paklaustas, ką mano apie R.Zabarausko komentarą dėl finansavimo suteikimo režisieriui, pagarsėjusiam #MeToo skandale, R.Kvietkauskas atsako: „Galbūt nesurengėme ryškių akcijų, bet kalbame apie ilgalaikes perspektyvas. Režisierius, kuriam suteiktas finansavimas, taip pat dirba šioje industrijoje ir dėl savo pozicijos jis gali daryti įtaką. Jo iniciatyva atsirado ir tam tikrų pasiūlymų, kaip dorotis su šia problema. Ją reikia spręsti visiems kartu ir nelaukti administracinių sprendimų.“
Paklaustas, ar reikėtų suteikti finansavimą menininkams, kaltinamiems galimu seksualiniu priekabiavimu, R.Kvietkauskas sako: „Kalbame apie lygų viešųjų išteklių prieinamumą visiems žmonėms, kurie gali turėti įvairių pozicijų ir galbūt turi negatyvių elgesio aspektų. Šie dalykai įtvirtinami įstatymiškai, nurodoma, kada gali būti apribojamas priėjimas prie mokesčių mokėtojų pinigų. Mes negalime priimti sprendimų, kurių teisės priimti mums nesuteikia įstatymas. Šiuo atveju negaliu prisiimti kaltės, nes tam nėra pagrindo.“
2020 metų spalio 3 d. baigsis R.Kvietkausko kadencija, todėl, R.Zabarausko manymu, gali būti nespėta seksualinio priekabiavimo prevencijos įtraukti į ateinančių metų planą.
„Kaip ministerijos organizuos procesą, aš nežinau. Bet galiu pasakyti, kad tai vyks valstybės tarnybos įstatymo numatyta tvarka“, – teigia R.Kvietkauskas.
Mes negalime priimti sprendimų, kurių teisės priimti mums nesuteikia įstatymas, – kalbėjo R.Kvietkauskas.
Žmonės atpažįsta tik ekstremalias seksualinio priekabiavimo formas
LŽMC atstovė Jūratė Juškaitė teigia, kad tyrimas parodė, jog netinkamo elgesio yra tikrai nemažai, o dalis seksualinio priekabiavimo ligi šiol normalizuojamas, atpažįstamos tik ekstremalios situacijos. Tyrimas taip pat atskleidė, kad paklausus žmogaus, ar prie jo buvo priekabiauta, atsakymas būna neigiamas. Tačiau detalizavus klausimą paaiškėja, kad žmonės iš principo nežino, kas yra seksualinis priekabiavimas: „Normalu, kad kyla klausimų ir nesusipratimų. O besiskundžiantys tokiu elgesiu kartais atrodo pernelyg persūdantys.“
Paklausta, kaip vertina LKC darbą, J.Juškaitė džiaugiasi tyrimu ir skatinimu jame dalyvauti: „Tačiau mes vis dar esame laukimo stadijoje.“
Vyko ir susitikimas, kurio metu rezultatai buvo pristatyti prodiuseriams: „Tyrimas rodo, kad žmonės mano, kad šią problemą turi spręsti LKC ir patys prodiuseriai. Taip, matome jų įsitraukimą, tačiau šiandien sužinojome, kad LKC tik svarstys, ką daryti toliau.“
J.Juškaitė mano, kad klausimas, ar reikėtų suteikti finansavimą įtariamiems seksualiniu priekabiavimu, turėtų būti tiriamas plačiau: „Kai žmonės perka kavą, jie dažnai pasižiūri, ar ji buvo užauginta išnaudojant darbininkus. Pagal tai ir sprendžiame, ar mes norime turėti su tuo produktu reikalų. O mene dažnai kalbame apie genijus. Kyla klausimas, ar mums tinka, jeigu kai kurie meno kūriniai yra sukuriami netinkamai elgiantis su žmonėmis?“
„Kur pinigų ir galios yra daugiau – moterų mažiau“
Tyrime paaiškėjo, kad rizikos grupėje atsiduria būtent moterys. Jų rizika susidurti su nepageidaujamo pobūdžio elgesiu yra 3–6 kartus didesnė nei vyrų. Konkrečiai apie moteris kine tyrimą yra atlikusios Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Jelena Šalaj.
Renkant statistinius duomenis tyrime buvo analizuojama, kokias pagrindines pozicijas kine užima moterys. Gauti skaičiai buvo palyginti tarptautiniame kontekste, o vėliau atlikta priežastis nurodanti kokybinė analizė. Anot tyrėjos, Lietuvos atvejis neišsiskiria iš tarptautinio konteksto. Lietuvoje moterų režisierių, prodiuserių ir scenarijaus autorių skaičius vaidybiniame ilgametražiame kine yra gana neaukštas, palyginti su dokumentiniu arba trumpametražiu vaidybiniu kinu.
„Mūsų viena pagrindinių išvadų yra ta, kad kur pinigų ir galios yra daugiau – moterų mažiau“, – tegia L.Kaminskaitė-Jančorienė.
Tiriant LKC teikiamą finansavimą, paaiškėjo: nors ambicijos yra vienodos, vis dėlto į moterų darbą kine investuojama mažiau. „LKC finansavimo sistema yra nepalanki moterims, norinčioms kurti vaidybinius ilgametražius filmus. Kokybinėje dalyje paaiškėjo pasitikėjimo, palaikymo trūkumas bei karjeros trūkiai dėl motinystės.“
Anot L.Kaminskaitės-Jančorienės, LKC galėtų būti jautresnis arba turėtų bandyti išsiaiškinti, kaip seksualinio priekabiavimo problemos sprendžiamos svetur. Tyrėjos teigimu, „Visi sutinka, kad LKC reagavo per vangiai ir per vėlai. Norėčiau, kad bendravimas su LKC vyktų ne spaudimo, o bendradarbiavimo principu.“
