„Redakcija“, pradėta filmuoti dar iki plataus masto karo pradžios, yra tirštas, satyriškas, skirtingas visuomenės problemas paliečiantis filmas: nuo propagandos iki korupcijos, nuo ekologijos iki lyčių santykių. Filmo veiksmas nukelia į Pietų Ukrainą, kur gamtos istorijos muziejuje dirba jaunas biologas Jura. Atsitiktinai pastebėjęs miškų padeginėjimo atvejus, informacija bando pasidalinti su vietos žiniasklaida, tačiau greitai įsitikina – tiesa niekam nerūpi.
– Jūsų filme – daug skirtingų temų, bet žiniasklaida atsiduria pačiame centre. Kodėl ji tapo filmo ašimi?
– Užaugau žurnalistų šeimoje. Mano tėtis ilgą laiką dirbo regioninėje televizijoje, vesdavo žinias. Orų prognozė niekada nebūdavo paruošta, todėl jis pats ją sugalvodavo.
Vėliau jis tapo pirmojo regioninio komercinio laikraščio vyr. redaktoriumi. Tai taip pat buvo ypatinga vieta. Redakcija nuomojosi viešbučio kambarį Chersone. Žmogus, atsakingas už laikraščio platinimą, taip pat rašė ir horoskopus: kai buvo geros nuotaikos, laikraščio savininkui sukurdavo gerą horoskopą, kai supykdavo – prognozuodavo ką nors blogo.
Aš pats mečiau mokyklą 15-os ir pradėjau dirbti laikraštyje: fotografavau, rašiau apie rinkos kainas, dvasinius mokytojus ir kitus dalykus, kurie tuo laiku žmones taip domino.
Visada norėjau sukurti filmą apie provincijos žiniasklaidą ir tai, kaip ji kuria savo realybę. Gavęs galimybę dirbti su šiuo scenarijumi, grįžau į savo gimtąjį miestą ir rengiau interviu su vietos žurnalistais. Jų istorijos buvo įtrauktos į filmo naratyvą. Iš tiesų, nebuvo tokio didelio skirtumo tarp jų realybės ir mano patirčių anuomet.
– Jus tai nustebino?
– Taip, tai buvo kaip kelionė laiko mašina. Žinoma, per šį laiką atsirado ir modernių žiniasklaidos priemonių, daugiausia internetinių. Bet, apskritai kalbant, situacija buvo labai panaši kaip ir prieš 20 metų.
Tai stebina, bet kuo informacija prieinamesnė, tuo mažiau atsakomybės už ją jaučiame. Provincijoje žmonės patiki bet kuo, kas jiems sakoma. Vis tik šiandien jau nebegalima sau leisti būti abejingiems, nesidomintiems, nes tai viena priežasčių, kodėl gali prasidėti karai, kodėl pavyksta taip lengvai manipuliuoti žmonėmis.
– „Redakcija“ – satyriškas filmas. Žiūrint jį, natūralu, galvoji, jog daug kas paaštrinta – kaip ir priklauso žanrui. Tačiau nustebau sužinojusi, jog nemaža dalis net ir labai keistų siužetinių linijų turi pagrindą realybėje: pvz., perrinkimo siekiantis meras, patekęs į komą. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie fikcijos ir realybės santykį jūsų filme? Turbūt čia svarbi ir jūsų kaip dokumentikos režisieriaus patirtis.
– Esu išlepintas dokumentikos ir kaskart, kai pradedu naują projektą, atlieku dokumentinį tyrimą. Man patinka įrašinėti tikrus liudijimus, tai suteikia man pasitikėjimo – jei tai nutiko gyvenime, tuomet gali būti panaudota ir perkelta į vaidybinį kiną.
Siužetinė linija apie merą komoje pasiskolinta iš Charkivo. Meras pateko į komą rinkimų išvakarėse, bet tai jam nesutrukdė būti perrinktam. Maniau, tai pakankamai juokinga ir unikali istorija, atliepianti Ukrainos realybę. Bet, pasidalinus šiuo pasakojimu su čekų koprodiuseriais, paaiškėjo, kad ir jie turėjo panašią istoriją su ministru pirmininku.
Iš tiesų, visa tai pakankamai tipiška. Mes norėjome tyrinėti post-tiesos temą, kuri yra universali visame pasaulyje. Dabar, stebint rinkimus JAV, net pavydu matyti tokių absurdiškų, beprotiškų dalykų, kurie pralenkia mūsų vaizduotę ir tai, ką rodome filme. Todėl nors „Redakcijos“ veiksmas vyksta Ukrainos provincijoje, tai komentaras apie post-tiesos pasaulį.
– Ši tema vis nuskamba ir jūsų personažų lūpose: minint, kad kiti nesupranta jų realybės, ar klausiant, kas apskritai yra tiesa ir kaip išlaikyti savo tiesą melo jūroje. Ar vis dar įmanoma turėti vaisingą diskusiją apie tiesą post-tiesos pasaulyje? Karo metu, kai ūžia propagandos mašinos?
– Tikiu, kad pirmas žingsnis į bet kokį sprendimą yra problemos įvardijimas. Todėl išleidžiant šį filmą Ukrainos kino teatruose lapkričio pabaigoje, organizuosime turą po 12 miestų, susitiksime su vietos žurnalistais, aptarsime žiniasklaidos kovą su dezinformacija, propaganda.
Žinoma, situacija pasikeitė. Daug regioninės žiniasklaidos priemonių, kurios tarsi apibūdinamos šiame filme, nustojo egzistuoti, nes dalis teritorijų yra okupuotos. Kai kurios žiniasklaidos priemonės persikėlė į saugesnes teritorijas.
Šiandien nebegali sau leisti būti abejingas ir tiesiog rašyti apie dvasinius gydytojus ir horoskopus. Žmonės privalėjo užimti tam tikras pozicijas – karas pakeitė viską. Labai svarbu apie tai diskutuoti, kad neleistume grįžti vyrukams iš praeities, kurie vėl perimtų informacijos kontrolę.
– Ar sprendimas dirbti ir su neprofesionaliais aktoriais taip pat susijęs su tiesos siekiu?
– Taip. Jei jau išdrįsti kurti filmą apie tiesą, turi būti preciziškas.
Dokumentinį tyrimą atlikome kartu su Dmytro Bahnenko, kuris anksčiau dirbo kaip tyrimų žurnalistas regione. Jis tyrė miškų gaisrus, atskleidė kaltininkus, bendradarbiavo su vietos aktyvistais. Dmytro daug prisidėjo prie scenarijaus. Mes tapome draugais.
Kai prasidėjo aktorių atranka, supratau, jog nei vienam profesionaliam aktoriui negaliu pasakyti „taip“, nes vis grįžtu prie Dmytro kaip tikrojo šios istorijos protagonisto. Pakvietėme jį sudalyvauti aktorių atrankoje. Ji praėjo labai blogai. Mano aktorių atrankos asistentė sakė, kad su juo bus bėdų... Bet pabandėme darkart. Galiausiai, sutarėme, kad jis mes savo žurnalistinį darbą, naudosis senoviniu mobiliuoju be interneto ir tam skirtoje erdvėje dirbs su pasamdytu vaidybos mokytoju, kad įsikūnytų į personažą. Tai buvo rizikingas, bet labai įdomus procesas.
– O estetiniai pasirinkimai? Nuo ko atsispyrėte, ieškant tinkamiausios formos šiai istorijai?
– Niekada neplanavome kurti satyros. Man, visų pirma kaip dokumentinio kino režisieriui, visada svarbu, kiek filmas įtikina, kiek jis atliepia tai, ką stebėjau. Filmas įgavo satyriškumo, siurrealumo, kartais – net nepatogaus kvailumo, bet tokia paprasčiausiai buvo realybė, kurioje gyvenome.
Kaip apibūdinti vietos rinkimams skirtų lauko reklamų estetinius sprendimus? Tai blogiausi įmanomi lozungai, vizualai, fotosesijos. Viskas taip kičiška ir chaotiška, kad kelia galvos skausmą. Būtent toks ir buvo mūsų atspirties taškas. Ne siekis sukurti gražų filmą, bet reflektuoti kai ką skausmingo.
– Iš tiesų „Redakcija“ nėra filmas, kurio tikėtumeisi iš Ukrainos režisieriaus dabartinėse aplinkybėse. Tai savireflektyvus, kritiškas kūrinys, paliečiantis skirtingas visuomenės problemas. Ar jaučiate nerimą dėl galimų reakcijų Ukrainoje, kai filmas pasieks šalies kino teatrus?
– Turbūt jei jau nori kalbėti apie tiesą, už tiesą turi būti atsakingas ir pats. Tikiu, jog tam, kad tobulėtume, mums būtina diskutuoti skausmingomis temomis. Mes norime pokyčio. Norime, kad korupcija, iš praeities užsilikę socialiniai santykiai taptų juokingi, atrodytų nebetinkami, neadekvatūs. Tai, iš ko juokiesi, mažiau gąsdina. O kartu tampa tuo, kuo nebegali didžiuotis.
Kai sunkiomis temomis kalbi humoro forma, tai labiau priimtina platesnei auditorijai. O kai pokalbis prasideda, tuomet jau galime pradėti ieškoti sprendimų.
– Filmą pradėjote kurti prieš plataus masto karo pradžią. Kaip jis paveikė tiek kūrimo procesą, tiek patį filmą?
– Kai prasidėjo plataus masto invazija, kartu su montažo režisieriumi Vyktoru Onysko sėdėjome montažo kambaryje. Tuo metu nebuvo galimybių toliau tęsti darbus: Vyktoras prisijungė prie armijos, dalyvavo daugybėje operacijų, išlaisvinant Chersoną ir kitus miestus. Jis žuvo Rytų Ukrainoje.
Kurį laiką išvis nežinojome, ar galėsime filmą baigti. Ar išvis yra poreikis jį baigti.
Iš pradžių epilogui turėjome labai panašią idėją: vietiniai gyventojai sodina mišką po gaisrų. Kai prasidėjo pilno masto invazija, sugalvojome gal 10–15 kitų idėjų filmo finalui, bet kaskart atrodė, kad jos labai skiriasi nuo to, ką filmavome anksčiau. Nusprendėme atsispirti prie pirminės minties – nusikeliant į artimą ateitį, po Ukrainos pergalės, įtraukiant tarptautinį kontekstą. Dėka mūsų slovakų koprodiuserių epilogą galėjome filmuoti Slovakijoje – čia atvyko ukrainiečių aktoriai, taip pat dirbome su į Slovakiją po plataus masto karo pradžios persikėlusiais ukrainiečiais.
Nėra abejonių, kad Ukraina laimės. Klausimas – kokia kaina, kada? Kiek mūsų iki tol išliks gyvi?..
Sakyčiau, tai pakankamai pozityvus epilogas. Tikiu, kad kinas gali įkvėpti realybę. Rodydami pergalę, net jei ji ir nėra džiaugsminga, galime bandyti programuoti tokią ateitį.
– Epilogas ryškiai atskleidžia dar vieną aspektą: karas yra medijuojamas, ne tik žiniasklaidos, bet ir socialinių medijų.
– Taip, bet visas filmas kelia žiūrovams klausimą: ar tai, ką matote, yra tiesa, ar buvo sufeikinta? Įskaitant ir dalį personažų ar ritualų.
Epilogo – miško sodinimo ritualo – inspiracijos buvo kelios. Tokia akcija vyko Ukrainoje, kai prezidento iniciatyva buvo sodinamas įspūdingas skaičius medelių ir kiekvienas provincijos biurokratas norėjo išpildyti sodinukų kvotą. Vietiniai gyventojai, politikai, aktyvistai, žiniasklaidos atstovai buvo kviečiami sodinti medelius, nors jie daugiau fotografavosi nei iš tiesų juos sodino.
Atlikdami tyrimą ir mes sudalyvavome vienoje šių akcijų. Ji buvo puikiai suorganizuota, gavome sodinukus, įrankius, vietos žiniasklaida mus fotografavo. O po oficialios dalies miško administracijos darbuotojai, apie 10 žmonių, atliko visą likusį darbą.
Mane įkvėpė šis vaizdinys. Pasibaigus karui turėsime dar daugiau darbo, nebus lengva. Žinoma, bus, visada būna atsidavusių žmonių, kurie padaro darbą iki galo. Bet jie – mažuma. Ir taip yra visur.
Kartu mane įkvėpė interviu su vienu tyrimų žurnalistu regione. Jis sakė, kad savo žurnalistiniame darbe negali būti per daug radikalus, nes gyvenant mažoje bendruomenėje kiekvienas jo tyrimo dalyvis yra mamos draugės sūnus ar jo sūnaus draugo tėvas. Todėl, sakė jis, vietoje bandymo tuos žmones sudoroti, reikia likti švelniam, stengtis perauklėti, parodytų kitokių pavyzdžių. Man toks požiūris buvo visiškai naujas – maniau, kad pokyčiai privalo vykti staiga, kad privalom kovoti su visais blogais dalykais. Bet, sakė jis, žmonės juk ir toliau liks tie patys. Visi mes ir toliau gyvensime toje pačioje bendruomenėje.
Galiausiai, žinoma, tokiam epilogui įkvėpė Vakarų žvaigždės, atvykusios į Ukrainą išreikšti paramą, nusifotografuoti su mūsų vaikais, karo nusikaltimų aukomis. Plataus masto karo pradžioje patyrėme nesibaigiantį apsilankymų karavaną: Angelina Jolie buvo pastebėta dešimtyje kavinių Lvive, Bono grojo gitara prie metro stoties... (juokiasi) O po metų jie jau rado kitų pasaulio konfliktų, kitų valstybių. Iš tiesų, visa tai mums nebuvo taip jau naudinga.
– Viena filmo dialogo eilutė buvo lyg smūgis į paširdžius. Redaktorius atsisako spausdinti straipsnį apie savanorius fronte, nors ir gyvena mieste, esančiame greta fronto linijos. Jis sako, kad karas žmonėms nerūpi, kol jie nemato riedančių Maskvos tankų. Negaliu nepaklausti – ar manote, kad likusi Europa šiandien laikosi tokios pat nuostatos?
– Po seanso Vilniuje iš auditorijos nuotaikų atrodė, kad žmonės Lietuvoje jaučia karo artumą. Jaučia, kad rusų tankai yra už kampo. Žiūrovai čia taip pat perskaito daugiau niuansų.
Bet kuo toliau nuo Ukrainos, tuo mažiau filmo sluoksnių suprantama – žmonės tiesiog seka istoriją, bet jaučia visai kitokius jausmus.
Prieš kelias dienas filmą rodėme Anglijoje, Lydse. Žiūrovai suprato juokelius, perskaitė absurdiška atmosferą, daug juokėsi. Bet visa tai, kas rodoma ekrane, jiems atrodo labai toli. Gerai, kai po seanso galime aptarti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, bet pats filmas priimamas visai kitaip.
– Tai jus nuvilia?
– Ne. Žiūriu į tai kaip į progą paaiškinti, kad jei pamiršime tai, kas vyksta Ukrainoje, rusų tankai riedės toliau.
– Galiausiai, noriu paklausti, kokia kino situacija Ukrainoje šiandien. Ar ir kaip įmanoma kurti filmus karo sąlygomis?
– Su vaidybiniu kinu sudėtinga. Filmai, kurie pasirodo dabar, buvo nufilmuoti prieš plataus masto invaziją arba buvo filmuoti užsienyje. Šiuo metu valstybės lėšų tam nėra. Fondą įkūrė prancūzai – ukrainiečiai, kartu su koprodiuseriais iš Europos, gali pretenduoti į jo lėšas. Bet gaunamas finansavimas nedidelis – prasmingiau teikti paraišką dokumentiniams projektams ar postprodukcijos darbams. Manau, turėsime nemažą vaidybinio kino trūkumą. Vietoje to rasis daugiau dokumentinių filmų apie šiandienos įvykius – tai pigiau ir paprasčiau dabartinėmis aplinkybėmis.
