Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2017 04 12

Už geriausią režisūrą apdovanotos dramos „Šlovė“ aktorė M.Gosheva: „Kinas turi provokuoti mąstymą“

Margita Gosheva – bulgarų aktorė, 2014 metais atlikusi mokytojos vaidmenį filme „Pamoka“ ir už jį „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausia aktore. Šiemet ji vėl sugrįžo į festivalį pristatyti antrą, tų pačių režisierių Kristinos Grozevos, Petario Valchanovo filmą „Šlovė“.
Margita Gosheva
Margita Gosheva / Roberto Daskevičiaus nuotr.

Šioje dramoje, rodančioje absurdišką, korumpuotą Bulgarijos kasdienybę, ji sukūrė visiškai „Pamokoje“ sukurtos užguitos, bet ryžtingos mokytojos personažui priešingą vaidmenį – šaltakrauję, korumpuotą karjeristę – valstybinės įstaigos atstovę spaudai Juliją Staykovą.

Interviu su šiemet trečią kartą Vilniaus kino festivalyje viešėjusia Margita Gosheva apie darbą filmavimo aikštelėje su dviem režisieriais, pasiruošimą vaidmeniui, posovietinį mentalitetą bei kt. Per šių metų festivalio apdovanojimų ceremonija M. Gosheva ant scenos lipo net du kartus – vieną kartą atsiimti prizą už geriausius programos „Nauja Europa – nauji vardai“, antrąjį – atsiimti CICAE (ART kino teatrų ir festivalių konfederacija) apdovanojimo, kuris taip pat atiteko „Šlovei“.

– Kaip susipažinote su režisieriais K.Grozeva ir P.Valchanovu? Kaip ši kino draugystė iš „Pamokos“ peraugo į „Šlovę“?

– Sutikau juos 2012 metais, kuomet filmavausi viename TV seriale. Artimiau susipažinę, pajutome, kad norėtume kartu dirbti. Serialo užbaigimo vakarėlyje jie manęs paklausė, ar girdėjau istoriją apie mokytoją, kuri įsilaužė į banką. Tai buvo neįtikėtinas sutapimas, nes vos savaitę prieš tai, kaip tik domėjausi šia istorija, klausiausi interviu, kurioje kalbėjo minėta moteris. Buvau visiškai sužavėta jos asmenybe ir galvojau, kad tai labai tinkama istorija filmui. Nors Petaris ir Kristina scenarijaus tuo metu neturėjo, iš karto sutikau su jais dirbti.

VIDEO: Šlovė (Glory) I Kino pavasaris 2017

Labai atsargiai įsileidžiu žmones į savo gyvenimą. Ypatingai vertinu ryšį su tais žmonėmis, su kuriais dirbu. Esu labai laiminga, nes man sekasi tinkamu metu sutikti tinkamus žmones.

– Ar sudėtinga dirbti kino aikštelėje su dviem režisieriais? Kaip jiems pavyksta priimti bendrus sprendimus?

– Kristina ir Petaris jau labai ilgai yra pora ir tikrame gyvenime. Jie tarsi Jing ir Jang – tobulai vienas kitą papildo. Dirbdama su jais niekuomet neturėjau jokių sunkumų. Jie labai lankstūs – akimirksniu sugeba išspręsti iškilusias tiek kūrybines, tiek technines problemas. Man labai patinka, kad jie parašo scenarijų, kurį vėliau drauge aptariame, tačiau dirbdami aikštelėje jį pamirštame ir improvizuojame. Tad kartais atrodo, kad galutinis filmo variantas, kurį pamato žiūrovai, yra lyg visai kitas filmas nei užrašytas scenarijuje. Tai labai įdomus procesas. Šie režisieriai leidžia savo filmams eiti sava vaga, darbas su jais vyksta natūraliai. Jie taip pat turi nuostabų humoro jausmą, nes yra jautrūs kasdienio gyvenimo absurdui. Manau, kad jie juda teisinga linkme.

– Lietuva ir Bulgarija turi daug bendro, juk esame iš to paties posovietinio Rytų Europos bloko. Kaip manote, ar Lietuvos žiūrovai gali lengvai susitapatinti ir suprasti „Šlovėje“ vykstančius įvykius?

– Lietuviai labai skiriasi nuo bulgarų. Pripažinkime, jūs labiau šiauriečiai, o mes esame iš Rytų. Visgi jaučiu, kad lietuviai šį filmą supranta. Ne kartą teko įsitikinti, kad „Kino pavasario“ žiūrovai brandūs ir intelektualūs.

– Filmuose „Pamoka“ ir „Šlovė“ meistriškai įkūnijate visiškai priešingus personažus. Kaip ruošėtės šiems vaidmenims?

– Iš pradžių bandau atrasti vidinę veikėjo logiką. Manau, kad visi žmonės susideda iš daugybės sluoksnių, kiekvienas iš mūsų savyje talpina daugybę skirtingų asmenybių. Jei įsivaizduotume, kad žmogus yra lyg spinta su daugybe stalčiukų, tai aš stengiuosi atrasti tą teisingą stalčiuką reikiamam charakteriui sukurti. Ieškau savyje įvairių paslėptų savybių. Man labai patinka stebėti, kaip žmonės kalba, jų kūno elgesį, reakcijas. Tuo metu deduosi viską į save, renku tą informaciją, kad vėliau galėčiau ją panaudoti. Žinoma, darau tą visiškai nesąmoningai. Beje, pradėjau užsiimti fechtavimu. Šiame sporte atrandu tam tikrų momentų, kurie man primena vaidybą. Stovėdamas priešais savo oponentą, turi būti labai geras psichologas. Turi sugebėti nuskenuoti priešais save stovintį žmogų, pajusti jo vidinę energiją. O tuomet padaryti tai, ko jis visiškai nesitikėtų. Nustebinti jį. Kažkas panašaus į tai, kas įvyksta filmavimų metu. Bent jau dirbant su Petariu ir Kristina, kurie leidžia man visiškai laisvai elgtis ir improvizuoti.

– Jūsų vaidinama pagrindinė herojė, Julija Staykova, yra perfekcionistė. Ji nori viską kontroliuoti, todėl perima ir vyro vaidmenį. Ar daug tokių moterų šių dienų visuomenėje?

– Jaučiu, kad mūsų visuomenėje tokių moterų vis daugėje. Jos galvoja, kad turi viską kontroliuoti pačios. Turėjau galimybę iš labai arti pamatyti, kaip dirba Bulgarijos prezidento atstovė spaudai. Negaliu sakyti, kad ji tapo Julijos, mano personažo, prototipu, tačiau tikrai daug ką panaudojau iš greta jos praleisto laiko. Stebėjau ją visą savaitę vien tam, kad pajusčiau bendrą atmosferą ir darbo ritmą. Ypač tokius momentus, kai staiga viskas nuo tylos gali pereiti į beprotišką sumaištį. Ta moteris atrodė tobulai, ji puikiai rengėsi. Gerdavo kavą savo ofise, o už jos, lentynoje, stovėjo toks apdovanojimas, kuris įteikiamas juokais, norint pašiepti už blogą darbą. Tai buvo toks didžiulis prieštaravimas – tarp to, kaip ji atrodo ir to, ką ji daro. Žinoma, galbūt ji laikė tą apdovanojimą kaip priminimą, jog sugebėjo išgyventi savo sunkumus, kuriuos patyrė karjeros pradžioje. Tačiau man labai patinka tas supriešinimas, atsirandantis viename asmenyje. Būtent taip ir stengiuosi konstruoti savo veikėjus.

– Labai įdomu, kad šis filmas taip pat komentuoja medijos daromą įtaką visuomenei. Šiuo metu mes labai jaudinamės dėl antraščių ir to, kaip atrodysime viešoje erdvėje. O visas vidines problemas tik užglaistome ir paslepiame, tačiau nesistengiame jų spręsti. Tiesa?

– Manau, kad tai buvo pati svarbiausia tema, apie kurią mes daug kalbėjome su režisieriais, prieš pradėdami filmuoti. Scenarijuje turėjo atsirasti stipri vidinė problema, kurią naujienos stengiasi nuslėpti. Šis vyras, geležinkelio bėgių prižiūrėtojas, visai netrokšta tapti herojumi. Juo tik pasinaudoja medijos. Man pačiai atrodo kvaila galvoti, kad šis žmogus yra didvyris, jog nepasiėmė rastų pinigų. Juk vos pamačius tampa aišku, kad jie nešvarūs. Tačiau po to, kai tai iš tiesų nutiko Bulgarijoje, niekas nebežinojo, kam tie pinigai galiausiai atiteko.

– Taigi režisieriai vėl buvo inspiruoti tikros istorijos ir laikraščių antraštės?

– Taip, tai antroji jų trilogijos dalis, kurią įkvėpė realūs įvykiai Bulgarijoje. Pirmoji buvo „Pamoka“, antroji – „Šlovė“. Jie pasinaudoja antrašte ir pradeda fantazuoti, kurti su tuo įvykių susijusią istoriją. Taigi tikroji „Šlovės“ istorija buvo tokia, kad geležinkelio darbuotojas ant bėgių rado 3 milijonus levų ir pranešė apie tai policijai. Susisiekimo ministerijos pirmininkas apdovanojo šį žmogų laikrodžiu, kuris po savaitės nustojo veikti. Kristina ir Petaris užsikabino už šio įvykio ir sugalvojo, kas galėjo nutikti po to.

– Buvo įdomu stebėti šį herojų, geležinkelio darbuotoją Tsanko. Taip keista matyti žmogų, kuris vis dar naiviai tiki visuotinu teisingumu, lygybe. Tokius žmones mūsų visuomenė stumia į paraštes, atrodo, kad jiems nebelieka vietos?

– Tačiau jis nėra auka ir jis nėra toks geras, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tsanko yra vienas iš tų žmonių, kurie paprasčiausiai lieka pasyvūs. Jie nenori pakliūti į bėdą, tad nesivadovauja savo instiktais, neturi savų idėjų, nėra kūrybingi. Jie tik gyvena savo tylų gyvenimą. Taip, jis geras, malonus, bet nieko daugiau. Tad ir filmo pradžioje, Tsanko neišdrįsta pasiimti tų rastų pinigų, nes tai pridarytų jam daug problemų. Jis tenori toliau tyliai egzistuoti.

– Kuo šis vaidmuo filme „Šlovė“ jums buvo svarbus?

– Džiaugiuosi, kad mano darbas suteikia šansą pasimatuoti kito žmogaus asmenybę ir būdą. Į viską pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos. Kiekvieno filmo kūrimas man primena, kad menas neturi visko sukramtyti už žiūrovą. Kinas turi būti interaktyvus, provokuoti žmogų mąstyti. Kine turi nuolatos vykti dialogas tarp kūrėjo ir publikos. Filmas negali tapti monologu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos