2006 metais Giedrius su bendramoksliais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos įkūrė teatrą „Atviras ratas“, po ketverių metų gimė ir kolektyvas „Solo Ansamblis“, kurio muziką jo nariai įvardija kaip sad dance. Prie apdovanojimų, kuriais įprasminti darbai teatre ir muzikos pasaulyje, rikiuojasi ir įvertinimai kine. Neseniai pasibaigusio 27-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Europos debiutų konkurse Giedrius apdovanotas kaip geriausias aktorius.
Psichologinę dramą „Piligrimai“ apie tai, kaip artimojo netekę Paulius ir Indrė grįžta į nusikaltimo vietą ir ieško būdų susitaikyti su skausmu, šiuo metu rodo kino teatrai visoje šalyje. Su sudėtingą Pauliaus vaidmenį sukūrusiu Giedriumi kalbamės apie svarbias jo gyvenimo patirtis.
– Teatras „Atviras ratas“, karjera grupėje „Solo Ansamblis“, vaidyba kine – kaip visa tai tavyje telpa?
– Muzika mane visuomet traukė. Gitara grojau nuo paauglystės, dar gyvendamas Panevėžyje – pradėjau nuo klasikinės. Studijavau aktorystę „Keistuolių“ kurse, jis buvo itin muzikalus. Tad su kurso draugais Vytautu Leistrumu ir Jonu Šarkumi 2010 metais įkūrėme „Solo Ansamblį“ – tiesa, dar pasigriebėme Sergejų Ivanovą iš Jaunimo teatro.
Prodiuserė Klementina Remeikaitė ir Laurynas nudirbo didelį darbą, jie surinko tokius žmones, kurie jau ragavę kino ir turi patirties, bet yra dar labai jauni ir energingi, kūrybingi.
Kino debiutas – Gyčio Lukšo „Duburyje“ pagal Romualdo Granausko romaną. Tai buvo gera praktika, didelis vaidmuo – sukūriau pagrindinį filmo herojų Juozapą Gaučį. Pamenu, ilgai filmavome. „Duburio“ premjera įvyko 2009 metais.
– Kaip susipažinote su Laurynu Bareiša, kuris pasiūlė vaidinti „Piligrimuose“?
– Pirmąkart susidūrėme filme „Šaknys karčios“ (2016 m.), tai buvo diplominis Domanto Petronio darbas, trumpo metro. Aš vaidinau pagrindinį herojų, su Laurynu ir kitais aktoriais vienoje scenoje žaidėme krepšinį. Po šios pažinties prasidėjo Lauryno trumpametražiai, keliuose jų vaidinau.
– Kuris geriau žaidžiate?
– Tikrai Laurynas. Aš apskritai nelabai mėgstu sportuoti.
– Ar tiesa, kad su kinu esi pažįstamas ne tik kaip aktorius?
– Taip, su Vytautu Leistrumu įrašinėjame sinchroninius triukšmus (angl. Foley – red. past.). Dabar jau rečiau tuo užsiimame, bet nemažai filmų sąskaitoje, taip pat apdovanojimų keletas. Daug esame dirbę su garso režisieriumi Vladimiru Golovnickiu, su juo kūrėme garsus Sergejaus Loznicos filmams – pavyzdžiui, „Blokadai“. Tikrai įdomu gauti sumontuotą archyvinę medžiagą be garso ir sukurti jį nuo nulio. Sėdėdavome Šarūno Barto studijoje „Kinema“, vėliau Vladimiras išsikraustė prie Giedraičių, gyvena kaime ir kartais mus pakviečia pafoilint. Esame ir su Kipru Mašanausku dirbę. Bet visgi pirmiau esame artistai, muzikantai – tai repeticijos, tai spektakliai trukdo. Iš esmės mus nukonkuravo lenkai, kurie šį darbą daro greičiau ir pigiau (juokiasi).
– Ar kuriant vaidmenį lieka laiko pasidomėti, kaip sekasi komandai aikštelėje?
– Atsakysiu taip. „Piligrimuose“ dirbti buvo gera todėl, nes surinkta komanda buvo puiki. Prodiuserė Klementina Remeikaitė ir Laurynas nudirbo didelį darbą, jie surinko tokius žmones, kurie jau ragavę kino ir turi patirties, bet yra dar labai jauni ir energingi, kūrybingi. Taigi mes, mėnesį leisdami Karmėlavoje, kur filmas kurtas, kur vyksta jo veiksmas, visi gerai sutarėme, tapome draugais – tiesa, sutikau ir senų. Pavyzdžiui, antrasis režisieriaus asistentas Robertas Nevecka, kuris kartu kūrė „Solo Ansamblio“ klipą „Moteris“.
Kas buvo Karmėlavoje, patvirtins, kad pagrindinė gatvė ten ypač aktyvi. Ji turi savo gaudesį, kuris – jau savotiška atmosfera.
O kai aikštelėje atmosfera gera, tokia, kokia buvo „Piligrimuose“, aktoriui dirbti lengva, nes jo niekas neblaško, jis gali koncentruotis į savo darbą.
– Po „Piligrimų“ premjeros kalbinta režisierė Rugilė Barzdžiukaitė minėjo, kad aktorių vaidyba jai atrodė net ne vaidyba, o buvimas. Ką apie šį pastebėjimą manai?
– Neretai lietuviškame kine vaidinantiems aktoriams sako, kad jie blogai tą daro, kad per teatrališki, kad raiška ne ta. Žinoma, kamera reikalauja kitokios vaidybos. Teatre vaidini paskutinei eilei, o kine iš tiesų būni. Ir tą būvį, personažą – jį reikia surasti. Grįšiu prie to, kad labai padeda atmosfera. Laurynas atidus aktoriams, domisi, kaip mes jaučiamės, kas vyksta, ar viskas gerai. Visą laiką jautėme rūpestį ir iš jo, ir iš kitų kolegų.
– „Piligrimai“ išsiskiria tuo, kad neturi garso takelio. Ar tau, kaip muzikantui, filme nepritrūko muzikos?
– Man šis sprendimas kaip tik patiko. Gal tik pabaigoje keista, kai titrai tyloje eina. Juokavom su Laurynu, gal reikėtų kokį metalo kūrinį kontrastui įdėti. Bet ne, netrūko. Kai tyla, visa kita koncentruojama į veiksmą. Su muzika juk gali elgtis kaip dailininkas, bijau, „Piligrimuose“ ji būtų per daug paryškinusi emocijas. Dabar filmas grynas. Kaip sakė operatorius Narvydas Naujalis, viskas, kas nereikalinga, kas nepadėjo istorijai, buvo atmesta.
Kas buvo Karmėlavoje, patvirtins, kad pagrindinė gatvė ten ypač aktyvi. Ji turi savo gaudesį, kuris – jau savotiška atmosfera. Dar oro uostas šalia su savo lėktuvais. Daug mechanizuotų garsų ir tik įlindęs giliau į miestelį, pavyzdžiui, už mokyklos, pajauti, kas ta tikroji ramybė ir tyla.
– Ko iš tavęs išmoko debiutuojanti aktorė Gabija Bargailaitė, reikės paklausti jos pačios, bet ko iš Gabijos išmokai tu, jau subrendęs profesionalas?
– Man apskritai patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Man tuoj 44, Gabija – antrame kurse. Patinka jų maksimalizmas, užsidegimas, noras. Tai įkvepia ir priverčia pasitempti. Kartu, žinoma, galiu ir pasidalinti patirtimi. Tiesiog pasišnekėti.
Muzikos grupė negali būti verslo modelis, darbas. Juk tai kūryba.
Mes su Gabija susišnekėjome. Su partneriu rasti bendrą kalbą labai svarbu. Buvo įdomu stebėti, kaip antroje filmo dalyje jai teko daugiau dėmesio. Pirmoji istorijos dalis – lyg apie Paulių, o vėliau tema nukrypsta į Indrę, tai gražu. Juk moterys su skausmu tvarkosi kitaip nei vyrai, kurie neretai tai daro agresyviai. Man patinka, kad Laurynas nepabijojo išauginti Indrės personažo, ir jis tai padarė jau darbo metu, pajautęs mūsų chemiją, patikėjęs, kad ji gali.
– Kai „Kino pavasario“ Europos debiutų konkurse buvai apdovanotas kaip geriausias aktorius, „Solo Ansamblis“ feisbuke tave pasveikino taip jaukiai – „Giedriukai…“ Esat artimi?
– Kaip jau minėjau, su Jonu ir Vytu mes kartu nuo pirmo kurso, tai jau 20 metų. Daug esame nuveikę, ir tai, kad esame geri draugai, mums tik padeda. Muzikos grupė negali būti verslo modelis, darbas. Juk tai kūryba. Bendrauji, draugauji, iš to gimsta kūriniai. Jei būtume tiesiog partneriai, būtų sunku, o dabar esame chebra.
Liūdniausia, kai galime susitikti kartą į savaitę ar porą, nes užsikasame kitais darbais – kam premjera teatre, kam kinas, kam garsinimas… Ir visiems – šeimos, vaikai. Bet visą laiką stengiamės, nes žinom, kad tie darbai nesibaigs, ir laiko repeticijoms reikia tiesiog išplėšti. Idealu būtų susitikti pagroti triskart per savaitę – kai atsiranda ritmas, kuriasi lengviau. Pavasarį, vasarą sumažėja teatro, tada turime daugiau laiko „Solo Ansambliui“.
– Jei būtumėte tik grupė, neturėtumėte kitų veiklų, gal jau ir išsiskirstę būtumėte?
– Visko būna, pasipykstam, kažkada norėjom skirstytis. Bet patinka tie ieškojimai – esame krapštukai, sėdime, galvojame partijas, maigome sintezatorius. Išleisime trečią, gal net ketvirtą ir penktą albumus. Groti – smagu. Koncertai – labai smagu.
– O koks dabar Giedriaus Kielos, kaip kino aktoriaus, kalendorius?
– Su Gelmine Glemžaite nusifilmavome romantiniame Jorės Janavičiūtės trumpametražiame „Kaip būti žmogumi“. Gelminė, kaip ir aš, Aido Giniočio mokinė, dirba teatre. Susikalbėjome. Irgi smagi patirtis.
Toliau planuoju naujame penkių dalių seriale, kurį režisuoja Ernestas Jankauskas, vaidinti policininką. Yra vizija serialų kultūrą Lietuvoje kilstelėti į kitą lygį.
– Ir visgi – kodėl reikia pamatyti „Piligrimus“?
– Aš nesikuklinsiu – tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tai filmas, gavęs „Venecijos liūtą“. Tai didelis pasiekimas Lietuvos kinui. Yra valstybių, kurios keliasdešimt kartų daugiau investuoja į savo kultūrą ir labai norėtų gauti tokius prizus. Bet ne pinigai visada tai lemia. Šiuo atveju įvertinimas lietuviškoms idėjoms milžiniškas, ir pasidžiaugti juo palaikant, ateinant į kiną, reikia.
Reikia jaunąją kartą palaikyti – na, aš nebe jaunoji, bet yra Laurynas, yra jo bendramoksliai, kurie dirba itin įdomiai. Man garbė prisidėti ir padėti šiems žmonėms įgyvendinti savo idėjas. Tad pagrindinė priežastis tebūnie palaikymas.
Yra ir daugiau priežasčių. Karo akivaizdoje nėra lengva niekam, įskaitant kultūrą. Informacijos laukas sudėtingas, bet mes turime išgyventi ir gyventi. Turime džiaugtis tuo, kad turime kultūrą. Gyvenkime kitaip nei Putinas. Nesėdėkime bunkeryje. Gyvenkime ir tobulėkime. Susitikime.
