Lietuvoje lankęsis V.Manskis pristatė festivalyje „Kino pavasaris“ rodomą filmą „Putino liudininkai“. Jame – unikalūs kadrai iš asmeninės V.Putino ir B.Jelcino aplinkos, į kuriuos režisierius žvelgia iš šių dienų perspektyvos.
Interviu 15min davęs V.Manskis sakė nusivylęs Rusijos kino kūrėjais, padedančiais skleisti Kremliaus propagandą.
„Kinas turi paversti žmogų jautresnį, padėti palaikyti fundamentalius žmogiškus jausmus – kančią, meilę, neapykantą. Visa, kas daro mus žmonėmis. Tačiau kinas jokiu būdu neturi keisti mūsų sąmonės“, – teigė režisierius.
B.Jelcino „laimės epocha“
– Filmo pradžioje su žmona kalbate, kad Boriso Jelcino epochą prisiminsite kaip laimės epochą. Kaip ją vertinate šiandien?
– Taip, prisimename ją kaip laimės epochą. Tuo metu valdžiai turėjome daug pretenzijų ir kaltinimų, tačiau, palyginti su tuo, kas vyksta šiandien, Jelcino epocha yra paprasčiausia laimė. Sakyčiau, kad nuo 1996 metų vyko labai užtikrintas, aiškus ir profesionalus judėjimas demokratinės visuomenės kūrimo link.
Jelcinas prisiėmė didžiulę atsakomybę už visus ekonominius sukrėtimus, kurie tuo metu palietė kiekvieną Rusijos gyventoją. Jis nenuėjo populizmo keliu, kad išsaugotų savo asmeninius reitingus. Jis įvykdė griežtą ekonominę reformą, kuri Rusijai turėjo labai teigiamų pasekmių.
Ką pirmiausia padarė Putinas? Atsisakė to judėjimo vien tik tam, kad išsaugotų asmeninius reitingus, tai padarė išskirtinai dėl asmeninių politinių ambicijų. Ir tai atvedė Rusiją į tokį apgailėtiną rezultatą, kokį šiandien matome.
– Žurnalistė Jelena Tregubova rašo, kad jos knyga Putiną įsiutino todėl, nes joje šalies vadovas pavaizduotas kaip ne itin protingas, eilinis silovikas. Ar jūs Putiną matote taip pat?
– Sudėtinga tokiomis kategorijomis kalbėti apie žmogų, kuris tiek metų vadovauja branduolinei galiai. Tačiau jei Putinui būtų tekę varžytis dėl prezidento posto sąžiningos konkurencijos būdu, jis niekada nebūtų tapęs Rusijos prezidentu.
Jis tapo prezidentu dėl to, kad atranką atliko nedidelė asmenų grupė, nutolusi nuo realaus žmonių gyvenimo. Jie išrinko Putiną remdamiesi asmeniniais, tarp jų ir ekonominiais, interesais.
Taip politinėje arenoje pasirodė autokratinis lyderis, kuris galbūt ir neturi būti aukšto intelekto žmogus, bet turi būti apdovanotas kitomis savybėmis, kuriomis, kaip parodė gyvenimas, Putinas yra apdovanotas.
– Kodėl negalite patikėti, kad Putinas 1999-aisiais suorganizavo daugiabučių sprogdinimus, padėjusius jam ateiti į valdžią? Ar šiandieninis drakonas Putinas, kaip jį įvardijate, jau galėtų taip pasielgti?
– Šiandieninis Putinas gali ir daro tai pakankamai atvirai – jis nusiėmė kaukę.
Kodėl negaliu patikėti, kad jis organizavo sprogdinimus? 1999 metais Rusija buvo kitokia šalis, vyriausybė ir slaptosios tarnybos neturėjo pakankamai galios, kad tai suorganizuotų. Tose tarnybose dirbę žmonės nebuvo tokie užtikrinti savo nebaudžiamumu.
Valstybės vystymosi vektorius buvo kitoks, o (daugiabučių sprogdinimų organizavimas, – red. past.) jiems atrodė pernelyg radikalus. Tačiau galiu daryti prielaidą, kad sprogdinimai vyko tyliai pritariant tarnyboms, kad jos žinojo, ką ruošiamasi daryti. Jos tai leido, nes sprogdinimai atrodė patogūs valdžiai.
Kai buvo susprogdinti daugiabučiai ir valdžia pamatė politinę išpuolių naudą, pradėta ruoštis panašioms operacijoms.
Pilietinės visuomenės tyla
– Esate sakęs, kad bizantinė valdžios sistema Rusijoje sunaikina visus, kad ji pakeičia žmogaus prigimtį, o Putinas – ne išimtis. Ar egzistuoja tam vaistas?
– Vaistas yra Konstitucija, ribojanti prezidento kadencijas iki dviejų. Taip Konstitucija apsaugo ne tik visuomenę, bet ir valdžioje esantį žmogų.
Kaip galima sustabdyti sistemą, nesilaikančią įstatymų? Tą turi padaryti pilietinė visuomenė, ji tai sėkmingai daro visose kitose šalyse. Pilietinė visuomenė labai jautri. Galbūt išskirčiau tik „geltonąsias liemenes“ – žinome, kokios elektorato dalys sudaro judėjimo pagrindą.
Ir vis dėlto, demokratinėje Prancūzijoje valdžia negalėjo padidinti akcizo degalams, nes toks sprendimas sulaukė pilietinio pasipriešinimo. O Rusijoje visiems atšaukė pensijas – juk žinome, iki kokio amžiaus gyvena vidutinis rusas. Tai reiškia, kad mirs anksčiau, nei išeis į pensiją.
Visi supranta, kad pinigai, kuriuos jie visą gyvenimą kaupė, iš jų atimami. Ar kas nors išėjo į gatves? Geltonos, pilkos, mėlynos liemenės? Beveik niekas neišėjo. Jei valdžia mato, kad gali daryti viską, ką nori, ir tai nesulaukia jokio visuomenės pasipriešinimo, kodėl turėtų to nedaryti?
– Kai kurie rusų intelektualai mano, kad vienas pilietinės visuomenės lyderių Aleksejus Navalnas – toks pat autokratas kaip Putinas, skirtumas tik tas, kad jis kovoja su korupcija. Ar įžvelgiate panašumų tarp Putino prezidentavimo pradžioje ir Navalno šiandien?
– Viena vertus, gerbiu Aleksejų, laikau jį geru žmogumi. Kita vertus, sutinku su jo adresu skriejančiais kaltinimais. Tačiau reikia atsižvelgti į vieną niuansą: Putinas sukūrė sistemą, kurioje nėra teisėtos politinės konkurencijos. Pavyzdžiui, Vakarų šalyse gali būti ministras ar parlamento pirmininkas ir vis tiek priklausyti opozicijai.
Rusijoje opozicine veikla gali užsiimti tik už sistemos ribų. O sistemos išorėje gali veikti tik tam tikros psichikos žmonės, ne visiškai normalūs žmonės. Gerąja prasme nėra normalus ir Aleksejus.
SSRS laikais, kai sistema buvo tokia pat vakuuminė, opozicionieriai buvo vadinami kitamaniais – žmonėmis, kurie kitaip mąsto. Ir tuos žmones uždarydavo į ligonines. Manau, kad tada kitamaniai buvo nelabai normalūs žmonės gerąja prasme.
Jei Aleksejus pralaužtų barikadas ir šturmo būdu taptų prezidentu, jis būtų piktas vadovas, nes daug kentėjo, daug išgyveno. Nenorėčiau, kad mano šalies prezidentu taptų piktas žmogus. Tačiau kas dėl to kaltas – Navalnas ar Putinas?
– Kas Rusijos laukia po Putino? Ar rusams reikalinga dar viena „tvirta ranka“?
– Pasibaigus Putino valdžiai vyks gana sudėtingas visuomenės gijimo procesas. Žinote, kai kada norint išgydyti žmogų būtina taikyti sudėtingus gydymo metodus, medikams tenka priimti griežtus sprendimus, susijusius ne tik su atviromis širdies operacijomis, bet ir organų amputacijomis.
Kuo ilgiau Putino režimas platins ligą, tuo sunkesnis bus gydymo procesas. Galbūt sveikimas galėtų vykti per geopolitinius procesus, pavyzdžiui, teritorinius pokyčius pačioje Rusijoje.
Ir tai būtų Putino kaltė. Paradoksalu tai, kad Putinas bando grąžinti Rusijai imperinę didybę, tačiau jo veiklos rezultatas gali būti priešingas, pavyzdžiui, Rusija gali skilti į atskiras valstybes. Galbūt tik tai suteiktų galimybę civilizuotai vystytis.
Tačiau apie tai kalbu atsargiai, nes, visų pirma, Rusijoje už tai gali būti iškelti kriminaliniai kaltinimai. Kalbu teoriškai, neskatinu to daryti.
Menininko priklausomybė nuo režimo
– Lietuvoje daug diskutuojame, ar šiandieninėje Rusijoje menininkas gali būti ir labai sėkmingas, ir visiškai nepriklausomas nuo režimo. Yra manančių, kad negali. Kaip yra iš tiesų?
– Neįsivaizduoju, kaip Rusijoje galima būti sėkmingu menininku ir nepriklausyti nuo valdžios. Ką reiškia sėkmingas?
Jei esi nepriklausomas nuo valdžios, atvirai ir sąžiningai rašai apie šalyje vykstančius procesus, būsi ignoruojamas visose žiniasklaidos priemonėse. Jei, pavyzdžiui, kuri kiną, valstybė tau neskirs finansinės paramos.
Žinote, Literatų namuose Maskvoje yra siena, ant kurios kabo rusų kalba rašančių Nobelio premijos laureatų portretai. Įdomu tai, kad beveik visi laureatai kažkada buvo ištremti iš SSRS. Tačiau šiandien jie visi yra mirę.
O Svetlanos Aleksijevič, vienintelės gyvos Nobelio premijos laureatės, rašančios rusiškai, portreto ten nėra. Ta prasme ji nėra sėkminga, nes jos net portreto nepakabino Maskvos Literatų namuose.
Tokie tie pokštai.
– Kokią įtaką kinas gali daryti politiniams procesams Rusijoje?
– Kinas turi padėti žmogui išsaugoti žmogiškąją išvaizdą, padėti žmogui išsaugoti žmogiškąsias savybes, išplėsti asmeninę žmogiškąją apimtį, žmogiškąjį kapitalą. Kinas turi paversti žmogų jautresnį, padėti palaikyti fundamentalius žmogiškus jausmus – kančią, meilę, neapykantą. Visa, kas daro mus žmonėmis. Tačiau kinas jokiu būdu neturi keisti mūsų sąmonės.
Kinas turi paversti žmogų jautresnį, palaikyti fundamentalius žmogiškus jausmus – kančią, meilę, neapykantą. Visa, kas daro mus žmonėmis.Tačiau kinas jokiu būdu neturi keisti mūsų sąmonės.
Deja, šiuolaikinis Rusijos kinas, savanoriškai sutinkant daugybei kinematografininkų, padeda propagandistams keisti sąmonę. Tai – labai pavojinga.
O tai, ką valdžia daro su menininkais, yra labai niekšiška.
Kai festivaliuose susitinku su draugais, kurie vis dar gyvena Rusijoje, nuoširdžiai jiems patariu iš jos išvažiuoti. Nieko gero iš bandymų rasti bendrą kalbą su dabartine Rusijos valdžia neišeis. Tai – tarsi mergina, ieškanti kompromiso su vyru, kuris ją išprievartavo. Kažkas mano, kad tai įmanoma, bet aš manau priešingai.
– Lietuvoje taip pat yra manančių, kad galima rasti bendrą kalbą su Rusija, užmegzti dialogą.
– Žinote, dažnai girdžiu, kad mes, rusai – viena, o valdžia – kita. Taip nebūna. Mes, rusai, leidome vykti tam, kas šiandien vyksta Rusijoje. Ir daug kas tuo džiaugiasi. Jie didžiuojasi, kad Rusija tokia yra.
Man baisu, kai matau, kad žmonės yra laimingi, nes mes kažkam darome bloga. Yra pasiryžusių ne tik balsuoti, bet ir pasiimti ginklus bei nešti šį „Rusų pasaulį“ už Rusijos ribų.
Bandote rasti dialogą su Rusija? Nemanau, kad tai – dialogo klausimas. Ši liga užkrečiama, per kontaktą galima pačiam užsikrėsti.
– Kurdamas filmą Šiaurės Korėjoje patyrėte diktatūrą, savo akimis regėjote karą Ukrainoje. Kaip jus tai paveikė kaip žmogų?
– Šiaurės Korėja žmogui kelia visiško siaubo jausmą. Puikiai pamenu, kai pirmą kartą grįždamas iš Šiaurės Korėjos nusileidau Vladivostoke ir man tada Rusija pasirodė labai graži, laisva, demokratiška šalis. Nemeluoju.
Šiaurės Korėja – tam tikra anomalija, susiklosčiusi dėl tragiškų istorijos įvykių, susimaišiusių su nacionalinėmis tradicijomis. Tai – atskira istorija.
Kai patekau į okupuotą Donecką, patyriau šoką, nes per vienerius metus normali šalis virto labai keista, neapibrėžta vieta, kur žmonės perkuria savo fiziologinę struktūrą.
Įsivaizduokite, kad ant to tilto stovi maišai su smėliu, kareiviai su automatais, o kiekvieno automobilio savininkui reikia parodyti dokumentus, atidaryti kapotą. Jei kažkas neaišku – tave išsiveda. Ten tai tapo visiškai normalu.
Atrodo, kad nerealu, tačiau šiandien tai yra absoliučiai realu.
Kas apskritai galėjo pagalvoti, kad prasidės Rusijos ir Ukrainos karas? Prisimenu, kaip vaikystėje juokdavomės iš anekdoto: „Naktis Rusijos ir Ukrainos pasienyje praėjo be incidentų.“
Kokia siena? Kokie incidentai? O šiandien – fronto linija, neutrali zona, apkasai... Kaip visa tai įvyko?
