Naujausiame filme Lenkijoje gyvenanti režisierė pasakoja keleto už laisvą Ukrainą kovojančių žmonių istorijas, kurias jungia vienas ir tas pats muzikos instrumentas – pianinas.
Autorė „Kino pavasaryje“ pristatys šią subtilią, klavišų garsais nuspalvintą juostą ir dalyvaus susitikimuose su žiūrovais.
Su V. M. Drygas telefonu kalbamės apie jos naujausią filmą, ryšį su Lietuva ir ateities planus.
Vita, papasakokite, kaip jums kilo idėja kurti šį filmą?
Tai buvo grynas atsitiktinumas. Atvykau į Kijeve jauniems kino kūrėjams rengiamą seminarą, kuriame dalyvavo lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Ten mes stebėjome Maidano įvykius ir mezgėme kontaktus tolesniems projektams. Važiavau su tikslu fotografuoti. Maidano aikštėje pamačiau Ukrainos tautinėmis spalvomis nudažytą pianiną, kuris vėliau tapo vienu iš mano filmo herojų. Buvau nustebinta, kad muzikos instrumentas stovi tiesiog gatvėje ir dar tokiomis oro sąlygomis. Taigi aš prisėdau ir pradėjau stebėti, kas aplink pianiną vyksta – žmonės nuolat greta jo buriavosi, iš palapinių Maidane pagroti išeidavo nors šiek tiek skambinti mokantys kareiviai. Trumpiau tariant, šis filmas tikrai nebuvo mano režisūrinių ambicijų realizacija, o mano asmeninis poreikis: aš norėjau papasakoti žmonėms, ką mačiau Maidane, ir kaip tai arti mūsų. Man buvo svarbu papurtyti vakariečius, priversti šiek tiek susimąstyti apie tai, kas vyksta.
Kada jūs atvykote į Kijevą?
Atvykau 2014 m. kovą. Nebuvau ten vasario mėnesį, kai vyko didžiausia kova. Todėl filme naudojau ne tik savo filmuotą medžiagą. Pavyzdžiui, įmontavau archyvinius kadrus, kuriuose užfiksuotos kovos. Juos rasti man prireikė tikrai nemažai laiko.
Ar jums nebuvo baisu važiuoti į Kijevą kovo mėnesį? Ar tiesiog imtis politinės temos?
Ne, yra daug medžiagos, kuri nepateko į filmą iš rytinės Ukrainos dalies, kur buvo tikrai karinė atmosfera. Vėliau vykau su žinomu lenkų žurnalistu daryti nuotraukų į pirmą fronto liniją šalies rytuose. Buvo pora tikrai nemalonių situacijų. Nenoriu sakyti, kad nieko nebijau, tačiau man tiesiog buvo labai svarbu papasakoti apie tai, kas ten vyksta.
Filme savo istorijas jums atskleidžia 4 žmonės – konservatorijos studentė, profesionali pianistė ir du kovotojai. Kaip su jais susipažinote?
Prie pianino žmonės keitėsi – kariai su uniformomis, vėliau buvo priėjusi moteris, kuri pradėjo groti Šopeno kūrinius. Nepaisant to, kad pianinas išreguliuotas, iš karto buvo matyti, kad ji yra profesionali pianistė. Aš prie jos priėjau ir paklausiau, ar ji dalyvauja Maidane. Ji atsakė, kad taip, tačiau čia ji negroja, o užsiiminėja kita veikla, bet puikiai groja jos studentė. Mergina, kaip ir ši ponia, kurios vardas Liudmila, vėliau tapo mano filmo herojėmis. Liudmila man papasakojo, kad jos studentė Antoneta pianinu skambindavo ant barikadų aikštėje. Tuomet aš susisiekiau su ja ir pradėjau ieškoti įvairios filmuotos medžiagos internete. Beieškodama atradau dar vieną herojų. Tai – kaukę dėvintis pianino ekstremistu vadinamas Bohdanas. Dėl grojimo pianinu jis buvo gana žinomas. Štai taip ir surinkau keletą žmonių, kurie man padėjo sudėlioti istoriją.
Esate filmo režisierė ir operatorė. Kaip sekėsi filmuoti?
Nors mano tėvai yra dokumentinio kino kūrėjai, aš neturėjau tokios patirties. Žinoma, konsultavausi su įvairiais žmonėmis, tačiau mano priėjimas prie filmo kūrimo buvo labai asmeniškas ir privatus. „Piano“ – grynai mano asmeniniai pastebėjimai. Aš sėdėjau ir stebėjau. Man labai daug padėjo pianino sukurta atmosfera ir tai, kas dėjosi aplink jį.
Koks pianino vaidmuo filme ir Maidano aikštėje? Papasakokite plačiau.
Filme pianinas yra tik pretekstas papasakoti žmonių istorijas, o aikštėje jis buvo labai stiprus ginklas, tarsi revoliucijos dalyvis. Kai ima trūkti pasipriešinimo dvasios ar kai visą parą stovi, ima miegas, o temperatūra lauke yra minus 30 laipsnių šalčio, tai tuo metu pianinu skambantis himnas ir tautinės dainos daro didelę įtaką ir sustiprina. Šį poveikį, kaip grėsmę, greitai suprato valdžia, todėl jie pradėjo naikinti instrumentus. Taigi Kijeve, pianinui tapus simboliu, geltona ir mėlyna spalva nudažytų pianinų pradėjo atsirasti kituose Ukrainos miestuose ir miesteliuose. Ten policininkai taip pat pianinus pradėjo gadinti, nes suprato, kad šis muzikos instrumentas tapo pavojingesnis už ginklą, nes jis surinkdavo tūkstančius žmonių.
Grojimas yra graži protesto forma, nes ji taiki. Apskritai muzika ir kiti menai protestuojant turi labai stiprų poveikį. Jie padeda žmonėms palaikyti viltį. Noriu pabrėžti, kad pianinų visoje Ukrainoje yra iki šiol. Pianistai atvažiuoja iki karo zonų ir groja kareiviams, kurie kovoja Ukrainos rytuose. Jie atveža pianinus į patį frontą! Taigi pianinas Maidane, galima sakyti, savo karjerą ten tik pradeda.
Aš labai susižavėjau Lietuvos pagalba Ukrainai. Lietuviai labai greitai pradėjo remti ukrainiečius. Tokia maža šalis, bet labai drąsi. Didžiavausi Lietuva, kad reakcija nebuvo tokia kaip Vakarų šalių.
Spėju, kad iki šiol aktyviai sekate Ukrainos situaciją ar ne? Tikriausiai ši tema jums tapo kur kas svarbesnė po filmo sukūrimo.
Taip, žinoma. Man Ukraina tapo labai svarbi, nes pakankamai ilgai ten buvau ir palaikiau jų kovą. Net sunkiais ir pavojingais momentais Maidane, kai nebuvo žurnalistų, aš sėdėjau su ukrainiečiais, o jie manęs klausė, kodėl aš rizikuoju savo gyvybe, juk Ukraina – ne mano tėvynė. Aš jiems atsakiau: „Noriu, kad suprastumėte, jog mes su jumis.“ Jiems tai buvo itin svarbu. Galiu patikinti, kad tiems, kurie kovoja, yra labai reikšminga kitų nekovojančių ar net nepažįstamų žmonių parama. Be abejonės, šiandien man labai liūdna dėl to, kas ten vyksta.
Kiek laiko praleidote Ukrainoje?
Ten buvau daug kartų. Kartu sudėjus, gautųsi apie 5 mėnesiai.
„Kino pavasaryje“ pristatysite savo filmą. Koks jūsų asmeninis santykis su Lietuva?
Man Lietuva – ne tik gimtinė. Sieju ją su Lietuvos kinematografijos istorija, kuriai didelę įtaką turėjo mano senelis Vytautas Žalakevičius. Todėl labai noriu čia atvažiuoti ir festivalio žiūrovams pristatyti filmą. Džiaugiuosi turėdama tokią galimybę. Jaučiu, kad mano šeimos istorija tęsiasi...
O kada Lietuvoje lankėtės paskutinį sykį? Ar dažnai čia atvažiuojate?
Labai dažnai į Lietuvą atvažiuodavau vaikystėje. Pas senelius atvykdavau kiekvieną vasarą. Dabar daug iš mano artimųjų yra mirę ir dėl to sunku grįžti į Lietuvą. Atvirai sakant, pradėjau truputį vengti atvykimo dėl to, kad praradau man labai svarbius žmones. Jaučiau, kad be jų čia mane apima liūdesys, tad kelerius metus čia nebuvau.
Ar domitės tuo, kas vyksta Lietuvoje?
Taip, aš labai susižavėjau Lietuvos pagalba Ukrainai. Lietuviai labai greitai pradėjo remti ukrainiečius. Tokia maža šalis, bet labai drąsi. Didžiavausi Lietuva, kad reakcija nebuvo tokia kaip Vakarų šalių. Apie Lietuvą daug skaitau – paskutinį kartą perskaičiau, kad čia moterų ir vyrų atlyginimai yra beveik lygūs, ko nėra daugelyje Europos šalių. Manau, kad Lietuva yra stipri ir puikiai besivystanti šalis.
Gal galite pasidalyti savo kūrybiniais planais?
Dabar kuriu naują filmą. Apie naujausią projektą dar nelabai noriu kalbėti, bet jis susijęs su karais. Tai bus dokumentinis filmas. Prieš metus aš baigiau Andrzejaus Wajdos kino mokyklą, kur mokiausi vaidybinio kino kurse, todėl mano galvoje sukasi vaidybinio filmo idėją. Norėčiau, kad filmas „PIANO“ būtų tik naujo etapo gyvenime pradžia. Dabar, kai subrendau, supratau, kad šaknys yra labai svarbios. Man liūdna, nes žinau, kad jei senelis dabar būtų gyvas, tai man būtų didelė parama šalia turėti žmogų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, kuris galėtų man patarti. Aš labai jo ilgiuosi, nes jis mirė, kai buvau vaikas. Manau, kad vieną dieną norėčiau papasakoti apie jį savo filme. Norėčiau kaip trečios kartos atstovė prisiartinti prie to, ką jis kūrė.
