Projekto organizatoriai džiaugiasi, jog po Liubarto tiltu įrengtame ekrane buvo parodyti tiek jų kuruojamo ciklo „Lėtosios peržiūros“ filmai, tiek projekto partnerių parengtos programos. Renginiui pavadinimą pasiūlė kūrybininkė Stefanija Jokštytė: „Jis kalba apie upę, į kurios tėkmę žiūrovai žvelgė kiekvieno seanso metu. Metaforos, paralelės, užuominos ir intelektualiniai suvenyrai – pagrindiniai raktažodžiai kuriant šį pavadinimą.”
Pavasarį paskelbus karantiną, kinas susidūrė su vienais griežčiausių apribojimų. Šiandien kino teatrai sunkiai atsigauna: stabdo ir griežti apribojimai, ir sustojusi kino pramonė, ir nuolat augantys piratavimo skaičiai. Prognozuojama, kad 2020-aisiais kino rodytojų rinkos pajamos sumažės daugiau nei trečdaliu, o didelė dalis žmonių dėl atsinaujinančio viruso grėsmės ir toliau vengs lankymosi uždarose vietose, netekę darbo ir pajamų, rinksis tik pirmo būtinumo prekes ir paslaugas, o pramogos ir laisvalaikio poreikiai šiuo laikotarpiu liks tik kaip antraeilis dalykas. Pasak „Meno avilio“ projektų vadovės Onos Kotrynos Dikavičiūtės: „Šios iniciatyvos idėja gimė karantino metu, atsiradus poreikiui sukurti erdvę atvirame ore, kurioje galėtume saugiai susitikti su žiūrovais. Džiaugiuosi, jog mūsų pasiūlytas alternatyvus turinys sudomino šimtus žmonių, tarp kurių buvo ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio.“
Elektrinės gulbės ir nematomi herojai „Patiltėje“
Likus savaitei iki Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“, buvo paskelbta pandemija, uždrausti vieši renginiai ir nors organizatoriams pavyko jubiliejinį 25-ąjį festivalį operatyviai perkelti iš kino teatrų į namų kino platformas, dalis filmų taip ir liko neparodyti. Eksperimentiniams filmams skirtos festivalio 9 salės programa buvo perkelta į „Gilios upės tyliai plaukia“ ekraną. Šiandien, rugsėjo 15 d., antradienį, po Liubarto bus demonstruojami dar nerodyti šiemetinio „Kino pavasario“ filmai „Elektrinė gulbė“ (rež. Konstantina Kotzamani) ir „Nematomas herojus“ (rež. Cristèle Alves Meira).
Filmo „Elektrinė gulbė“ anonsas.
„Lėtosios peržiūros“ atsisveikina su „Sudie, Brazilija“
Visą vasarą ketvirtadieniais žiūrovai rinkosi į „Lėtąsias peržiūras“. Šį tęstinį ciklą „Meno avilys“ organizuoja jau penktus metus, jo tikslai: sulėtinti greitą kino vartojimą, suteikti jam kontekstą bei papildyti ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais. Pirmoji peržiūrų dalis buvo skirta moterų režisierių nebyliajam kinui. Šiuos filmus „Patiltėje“ gyvai įgarsino klasikinės bei eksperimentinės muzikos kūrėjai. Vėliau „Lėtąsias peržiūras“ pratęsė Brazilijos kino programa – cinema novo ir ribinio kino retrospektyva atspindėjo skirtingus svarbių kino judėjimų aspektus, kuriuos dažnai galime pajusti ir šiuolaikiniame Brazilijos kine, siekiančiame pasipriešinti nelygybei, kultūrinei niveliacijai ir grėsmingai vyraujančiai ideologijai. Rugsėjo 17 d., ketvirtadienį, cinema novo režisieriaus Carloso Diegueso filmas „Sudie, Brazilija“ užbaigs „Gilios upės tyliai plaukia“ programą. Vėlyvuoju laikotarpiu sukurtas vienas esminių režisieriaus filmų pasakoja apie cirko artistų grupę, keliaujančią po šiaurės rytų Brazilijos Amazonės regioną. Akordeonistas Čiko ir jo žmona Dazdo prisijungia prie spalvingo karavano ir patiria daug nuotykių. Mažo biudžeto kelio filmas dokumentiniu stiliumi fiksuoja kintančią šalį, Brazilijos neišsivystymo mitą ir realybę.
Filmo „Sudie, Brazilija“ anonsas.
Be „Kino pavasario“, projekto programoje buvo rodoma kino centro „Skalvija“ parengta kino klasika bei „Skalvijos“ kino akademijos studentų darbai, Kauno menininkų namai surengė projekto „Mokumentai“ pristatymą, Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ – savo atidarymą, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ prisistatė nebyliojo kino seansu, programoje taip pat buvo rodoma „Meno avilio“ restauruota lietuviška dokumentika ir ankstyvasis videomenas iš projekto „Nepriklausoma sinemateka“ (www.sinemateka.lt).
Skulptūrinis objektas – amfiteatras „Patiltė“
2019-aisiais sostinės savivaldybės inicijuotai programai „Kuriu Vilnių“, gaivinančiai įvairias miesto erdves, savo projektą „Patiltė“ pasiūlė skulptoriai Andrius Labašauskas ir Rytis Urbanskas. Po Liubarto tiltu Žvėryne šis kūrybinis duetas sukūrė viešą erdvę – amfiteatrą primenantį skulptūrinį objektą. Menininkai pakvietė ne tik bendruomeniškai leisti laiką mieste, bet ir atkreipti dėmesį į primirštas vietas bei originalų ir nestandartinį jų išnaudojimą. „Patiltė“ tapo mėgstama miestiečių pasisėdėjimo vieta, tačiau „Gilios upės tyliai plaukia“ – pirmasis čia organizuotas kultūros renginys po beveik metų pertraukos.
Siekiant užtikrinti žiūrovų saugumą ir laikytis nustatytų reikalavimų, sėdimų vietų skaičius „Patiltėje“ gali būti ribojamas.
