To vienintelio žinomo fakto užtenka – su kiekvienu dangčio žvangtelėjimu vis labiau jaučiame bręstantį smurtą. Vieną akimirką šis laukimas sprogs. Bet kad ir kaip tai atrodytų, sprogimas neprivers sulaikyti kvapo taip labai, kaip jo baimė.
1982-aisiais pasirodęs pirmasis „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner) neprisitaikė prie žiūrovo – priešingai, jis papasakojo tiek, kad pavyktų sekti siužetą, o likusias detales apie replikantų ir jų medžiotojų pasaulį paliko išsiaiškinti pačiam žiūrovui. Nuo pat pirmosios scenos jis privertė publiką šiek tiek sumišti, o kaskart sumaištį prasklaidydamas paberdavo tik dar naujų užuominų.
Kaip ir kitas Ridley Scotto ankstyvasis šedevras, „Svetimas“ (Alien), Philipo K.Dicko romano adaptacija trenkė žiūrovams ne aiškiu konfliktu ir jo sprendimais, o atmosfera ir tolesniais klausimais. Todėl pirmas ir pats svarbiausias žingsnis sėkmingai tęsiant istoriją buvo susitaikyti, kad klausimas, kuris taip ir nedavė ramybės pirmosios dalies žiūrovams – ar pats Harrisono Fordo veikėjas buvo replikantas – tiesiog nebegali būti tęsinio centre. Šia tema jau pasakyta viskas, ką reikėjo pasakyti, o jei atsakymo trūksta, tai ne dėl to, kad jis užstrigo kažkur pakeliui.
Tęsinį patikėti į Deniso Villeneuve rankas – antras genialus pasirinkimas. Šiandien kine niekas atmosferos nevaldo taip gerai, kaip jis – štai „Sicario“ kulminacija jis sugeba paversti ne susišaudymą, o dviejų lyg ir vienoje pusėje kovojančių policininkų pokalbį. Tai režisierius, kuris net pasakodamas, rodos, paprastą istoriją, sugeba atskleisti ir paslėpti tiek, jog nė sekundei nejaustum nuobodulio. Todėl pavojui jo juostose visai nereikia ginklų – jam užtenka žiūrovo, jaučiančio menkiausią veikėjų krustelėjimą.
To paties „Sicario“ recenzijoje teko skaityti, jog tai filmas, tobulas viskuo, išskyrus siužetą. Bet D.Villeneuve greičiausiai niekada ir netaps tobulų siužetų režisieriumi, nes esminis ir nuostabiausias jo triukas – visuomet palikti žiūrovą šiek tiek alkaną. „2049“ šie jo gabumai ryškūs kaip niekada anksčiau.
Replikantų medžiotojas K (akt. Ryanas Goslingas) medžioja senus, tariamai nekokybiškus, modelius. Nors ir pats yra ne kas kitas, o replikantas – mąstanti, jaučianti, kvėpuojanti būtybė. Tik netikra. Vienos savo kelionių metu jis randa skeletą, kuriame paslėpta informacija, jo bosės (akt. Robin Wright) teigimu, pakeis visą pasaulį. Panašiai kaip Dekardas (akt. Harrisonas Fordas) pirmojoje dalyje, jis keliauja vykdyti misijos, nors iš tiesų su kiekvienu žingsniu yra vis mažiau tikras, kad toji misija – teisinga.
D.Villeneuve leidžia K istorijai kvėpuoti. Iš tiesų, neįtikėtina, kad „Warner Bros“ ir „Sony“ leido sukurti tokį lėtą ir tokį užburiančiai atmosferišką filmą. 163 minutes trunkančios paieškos neturi nė vienų lenktynių, mušamasi čia daugių daugiausia pustrečio karto ir net „blogiečiui“ skiriamos vos dvi scenos. Tai trileris be visko, kas sudaro trilerius, ir veiksmo filmas beveik be veiksmo.
Ir tai nepaprastai įkvepia. Galime kalbėti apie tęsinių ir perdirbinių nuovargį, nuo kurio jau seniai kenčiame, tačiau jei kiekvieno tęsinio detalės atrodytų, skambėtų ir tiesiog derėtų taip, kaip „2049“, nebūtų dėl ko skųstis. Scena po scenos D.Villeneuve klijuoja distopinio replikantų pasaulio vaizdus, kiekvieną kurių operatorius Rogeris Deakinsas padarė vis tamsesniu ir grėsmingesniu už praėjusį. Skamba Benjamino Wallfischo ir Hanso Zimmerio muzika, užtikrinanti, kad filmo kadrai taptų nesupainiojami su niekuo kitu, net pirmąja dalimi. Būtent taip atrodo užsimiršimas, kurio iš kino taip geidžia žmonės – žiūrėdamas „2049“ nelauki finalinio mūšio, jį žiūrėdamas leidi kiekvienai naujai scenai tave persmelkti.
Tačiau šįkart net ir šio „išskyrus siužetą“ nelabai yra kaip prikišti, nes Hamptono Fancherio ir Michaelio Greeno scenarijus – nė kiek ne mažiau įspūdingas. Papasakodami vienos detektyvinės bylos istoriją, jie sugeba pridėti prie jos daugybę smulkių epizodų, pokalbių ir jausmų, kurie galiausiai beveik nustelbia pagrindinę siužetinę liniją.
Kad ir K romanas su virtualia Džoi (akt. Ana de Armas). Jų kasdienės buities epizodai papildo esminę filmo dilemą, kurią vienu sakiniu net sunku įvardyti – būtent todėl, kad scenaristai sugeba į ją pažvelgi įvairialypiu žvilgsniu, išplečiančiu klausimą taip, jog bergždžia tikėtis atsakymo. Šiuo konkrečiu atveju mes turime klausti – jei robotas geba iš tiesų įsimylėti operacinę sistemą, ką tai pasako apie meilę, kaip tokią, ir drauge žmones, kaip ją jaučiančiuosius?
Galbūt vienintelis tikrai nepavykęs aspektas yra Volasą vaidinęs Jaredas Leto. Lygiai taip, kaip pernai visus nuvylusiu Džokerio amplua, jo replikantus vergovei kuriančio verslininko portretas atrodo pernelyg šaltas ir dirbtinis. Net tuomet, kai apsupamas niūrių R.Deakinso atspalvių jis dėsto, vėlgi, naujus filosofinius klausimus iškeliančius savo argumentus, kažkas tiesiog nelimpa. Sprendimas palikti centriniam filmo „blogiečiui“ vos dvi scenas atrodo labai pagirtinas, tačiau net jei filmo struktūrai tų dviejų scenų pakanka, nuotaikai – ne. Belieka įsivaizduoti, kaip gerai „2049“ būtų atrodęs tuomet, jei būtų išdegęs pirmasis D.Villeneuve planas Volaso vaidmenį atiduoti Davidui Bowie.
Visa kita atrodo tiesiog idealiai – „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ turėtų palikti ne mažesnį įspaudą kino istorijoje nei jo pirmtakas. Negana to, šįkart matome tikrą „ateities“ trilerį – tokį, kuriame laukiame ne naujų šūvių, o naujų argumentų, kuriame mūsų dėmesį sulaiko ne bombos laikmatis, o kadras, prisodrintas pačių veikėjų nerimo, ir kuriame bijome ne niekšingų blogiukų, o to, kad jie galbūt teisūs.
P.S. Turint omenyje, kad filmui rinkti pinigus sekasi taip sunkiai, jog JAV nukrito net jį rodančių kino teatrų tinklų akcijos, šitokia drąsaus komercinio kino ateitis, panašu, greitai dar neateis. Bet jei androidai sapnuoja elektrines avis, kino kritikai gali pasvajoti apie „2049“ vertą Holivudą.
