„Bet ką jis reiškia, tas „Sacro Gra”? Išvertus į italų kalbą žodis „sacro“ reiškia „šventas“. O trijų raidžių kombinaciją „GRA“ lengvai paaiškintų kiekvienas eilinis Romos miesto gyventojas. „GRA“ – Grande Raccordo Anulare (it. Didysis žiedinis greitkelis) – tai beveik 70 kilometrų ilgio kelias, juosiantis visą Amžinąjį miestą – Romą.
Pati jau bene du dešimtmečius esu Romos miesto gyventoja ir žinau, kodėl kiekvienam miestiečiui toks svarbus yra GRA. Žinau ir tai, kad Didysis žiedinis kelias anksčiau buvo visai neįdomus kinui. Nei meniniam, nei dokumentiniam. Kino žinovus GRA domino žymiai mažiau nei šio žiedo viduje esantis Amžinasis miestas – Roma, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tapęs „Dolce Vita“ mitu režisieriaus Federico Fellini dėka.
Taip ir su Romos GRA. Greitkelyje, kuriam jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – amžinas judėjimas, gaudesys, smogas . Ir taip – visą dieną ir naktį. Nė minutei nenurimstantis automobilių srautas tarp dangaus ir žemės – tokia režisieriaus Gianfranco Rosi kino juostos „Sacro GRA“ idėja.
Bet šįmet Venecijos kino festivalis nekalba apie Fellini, nedievina bohemiškosios Romos naktų ir saldaus Holivudo garsenybių gyvenimo. Šįmet Venecijoje kalbama apie bespalvį greitkelį ir jo kelkraščius, beprotišką triukšmą, kenkėjų vabzdžių naikinamą Viduržemio jūros augmeniją – palmes, pilkas avis, metalo laužu virtusią automobilių stovėjimo aikštelę, išvartytas kapines. Ir šioje aplinkoje besirutuliojančias šešias gyvenimo istorijas.
Venecijos festivalio dalyvių dėmesio centre – kitas italų režisierius, panašiai kaip F.Fellini, daugiametis Amžinojo miesto gyventojas. Tai – Gianfranco Rosi. Pusamžis vyras, kuris pats – ir „Auksinį liūtą“ laimėjusio filmo režisierius, ir scenarijaus autorius, ir operatorius.
G.Rosi – Romos senbuvis, visiškai nebohemiškas personažas. Atvirkščiai, liūdnas ir paprastas, kaip ir Veneciją sukrėtusi jo gyvenimo istorija – tokia reali ir žmogiška, kaip eilinio šios žemės piliečio.
Po jaunos žmonos mirties kartu su mažamete dukrele G.Rosi buvo priverstas apsigyventi ne prabangiame Romos bohemos kvartale, kurį taip gerai pažįsta F.Fellini „ La Dolce Vita“ gerbėjai, o dramatiškesnėje vietoje – už Romos didžiojo žiedinio greitkelio.
Būtent todėl atsirado ir su režisieriaus asmeniniu gyvenimu glaudžiai susijusi „Sacro GRA“ istorija. Režisierius Gianfranco Rosi publiką sudirgina, sukrečia, įaudrina, priverčia perkainoti vertybes.
„Didysis Žiedinis“ G.Rosi kelias veikia psichiką – tai lyg vaikiškas žaidimas, kuriame traukinukas juda bėgiais aplinkui be galimybės sustoti. Nebent jį kas nors išjungtų. Ir niekaip į žiedo vidų nepateksi, tų bėgių neperkirtęs.
Taip ir su Romos GRA. Greitkelyje, kuriam jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – amžinas judėjimas, gaudesys, smogas . Ir taip – visą dieną ir naktį. Nė minutei nenurimstantis automobilių srautas tarp dangaus ir žemės – tokia režisieriaus Gianfranco Rosi kino juostos „Sacro GRA“ idėja.
Atvykęs į Romą bet kuriuo šalutiniu keliu – juk visi keliai veda į Romą – nori nenori pakliūni į GRA. Apvažiavęs gabalą žiedinio kelio išsuki į miestą tau reikalingame išvažiavime, kuris pažymėtas skaičiumi. Išvažiavimų yra 33, todėl, jei, neduok Dieve, suklysi, teks sukti 70 kilometrų ilgio ratą aplink visą miestą. Kaip tik todėl kiekvienas, net labiausiai išsiblaškęs ir netaupus Romos gyventojas atmintinai žino savo išvažiavimo numerį.
Kiekvienas Romos gyventojas žino ir tai, kad, kaskart sugrįžęs į Romą, paklius į beprotišką GRA kamštį, iš kurio norės kuo greičiau išsivaduoti. Kad pakliuvęs į automobilių kamštį niekaip iš jo negalės pasprukti vienodai gerai žino ir garsus politikas, ir eilinė namų šeimininkė arba kambarinė. Daug visokių bjaurių dalykų mąsto kiekvienas jų, automobiliu važiuodamas iš miesto centro GRA link, ir atvirkščiai.
Režisieriaus G.Rosi dokumentinės juostos „Santo Gra“ greitkelis žiūrovams atsiveria kitoje dimensijoje, kurios niekas iki šiol nė negalėjo įsivaizduoti. Kam galėtų šauti į galvą, kad didysis žiedinis Romos kelias yra ne tik ta pasibjaurėjimo verta gyvenimo akimirka, kurią stengiamasi kuo greičiau nustumti šalin. Rosi juostoje tai – žavus nesibaigiantis miražas, verčiantis mąstyti ir perkainuoti vertybes.
Kelias – tai lyg naujas dar neištirtas ir nepažintas kosmoso žvaigždynas. Kurio niekas iki šiol neišdrįso pažinti, nes nemokėjo į jį pažvelgti kitaip. Ar buvo tokių, kurie 70 kilometrų apskritimą įveikė pėsčiomis? Ir apskritai, kam tai galėtų šauti į galvą?
G.Rosi dokumentinėje juostoje greitkelis – tai atskirų žmonių gyvenimas. Naujas režisieriaus žvilgsnis į žiedinį kelią kaip į atskirą socialinį vienetą, neliečiant nei to, kas vyksta žiedo viduje – Romos metropolijoje, nei to, kas – išorėje, žiūrovus jaudina. Žiedinis kelias, išreikštas šešių žmonių gyvenimo istorijomis, muzikiniu fonu – „Pirmojo Bramso koncerto“ violančelei ir smuikui garsais – ir tyliu vyrišku pasakotojo balsu.
Kažkas Venecijoje režisierių pavadino itališkuoju Robertu Altmanu. Jo dialogai – spontaniški, nesuplanuoti, plaukiantys tiesiog iš širdies, staiga nutrūkstantys ir vėl viskas iš naujo.
Režisieriui prireikė trijų metų, kad artimai pažintų Didžiojo žiedinio greitkelio gyventojus, kad juos prisijaukintų, prakalbintų. G.Rosi – operatoriaus – darbas kitoks, tai faktų fiksavimas.
Kažkas Venecijoje režisierių pavadino itališkuoju Robertu Altmanu. Jo dialogai – spontaniški, nesuplanuoti, plaukiantys tiesiog iš širdies, staiga nutrūkstantys ir vėl gimstantys iš naujo. Filmas be pabaigos, ir būtent tai – natūralu ir žavu. Lyg pats gyvenimas, lyg nesustojantis greitkelio eismas.
„Sacro Gra“ nėra jokio scenarijaus, ir tai – dokumentinės juostos stiprioji dalis. Juk idėja gimė lyg netyčia, be išankstinio plano. Štai G.Rosi sutiktas greitkelio gyventojas – pilnas savo vidinės didybės, lyg karalius ar princas, kuris savo nepakartojamą karalystę susikūrė seno apleisto autobuso viduje.
Štai jaunos merginos, išsipuošusios spindinčiais korsetais, šoka improvizuotame naktiniame bare. Ir nukaršę seni transseksualai, vienas su kitu liūdnai besi dalijantys jaunystės patirtimi, o štai keliais aukštais sukonstruotos filosofo – palmių tyrinėtojo – buto lovos, knygų lentynos. Ir kaimenės avių, ir senos, išraustos kapinės. Dideliame kieme juodaodžiai šoka tautinius šokius, kinai – palinkę ties siuvimo mašinomis siuva, iš Afrikos sugrįžęs biologas meldžiasi savo palmių giraitei, kaukia greitosios pagalbos automobilis.
Visa tai – stebuklingas G.Rosi Romos GRA, Venecijos kino festivalyje napalikęs abejingų.