Venecijoje jis iškart nusipelnė būti laikomas pagrindiniu favoritu kovoje dėl „Auksinio liūto“, tačiau A.Cuarono artimas bičiulis ir žiuri prezidentas Guillermo del Toro privalės išspręsti asmenines ir moralines dilemas prieš priimdamas galutinį verdiktą.
„Netflix“ duoda ir atima
Kol kas visi Venecijos konkurso filmai gręžiasi į tolimesnės ar artimesnės praeities prisiminimus. „Oskaro“ premijos laureatas A.Cuaronas („Gravitacija“, „Žmoniu vaikai“, „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“) sukūrė ambicingą ir kerintį didžiausio ekrano vertą šedevrą.
Nostalgiškasis filmas tikrai aplankys prestižinius rudens sezono kino festivalius, bet kas laukia mažesnių šalių žiūrovų, kurie niekuomet nedomino arogantiškų „Netflix“ platintojų? Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti „Romos“ telefone, planšetėje ar kompiuterio monitoriuje. Būtų apgailėtina pirmą kartą nukeliauti į Meksikos sostinės vargingesnį rajoną Romą moderniais greitų peržiūrų kanalais. Net ir projekcija ant sienos neperteiktų genialių režisieriaus pastangų.
„Netflix“ suteikė svajonių kiną užsimojusiam sukurti A.Cuaronui pilną kūrybinę laisvę ir, ko gero, beribį biudžetą. Aišku, kad be apdovanotos „Gravitacijos“ ir Holivudo studijose įgytos reputacijos niekas jam neleistų imtis brangiai kainuojančios socialinės dramos apie turtuolių šeimai beatodairiškai pasiaukojusią tarnaitę 1970–1971-ųjų Meksikoje. A.Cuaronas prisimena sudėtingą, bet žavingą politinių neramumų laikotarpį, kai pats užaugo ir subrendo chaotiškoje tėvų skyrybų aplinkoje. Režisierius sudėjo į „Romą“ brangiausius asmeninius prisiminimus apie gyvenimą pakeitusią vaikystę, tad filme matome labiausiai įstrigusių epizodinių momentų kaleidoskopą.
Gražiausi vaikystės nostalgijos prisiminimai
Palyginti paprastą kasdieninę istoriją A.Cuaronas nufilmavo kino juostoje, sukonstravo neatpasakojamo įspūdingumo didingas scenas (kai kuriose dalyvauja šimtai aktorių ir statistų) ir preciziškai įrašė garsą. Panašu, kad nufilmuotus vaizdus teko valyti vizualiųjų efektų ekspertams, nes titruose daug indų kilmės pavardžių. Dailininko įnašas nespalvotam filmui neišmatuojamas ir užburiančiai perteikiantis laikotarpio atmosferą, gilią atskirtį tarp socialinių sluoksnių, miesto dvasią.
Režisierius, scenaristas, montažo bendraautorius ir prodiuseris prisirašė operatoriaus autorystę. Anksčiau jo vizionieriškus užmojus realizuodavo lietuvių kilmės meksikietis kameros genijus Emmanuelis Lubezki, bet šį kartą Alfonso pageidavo nufilmuoti pats.
Jei „Netflix“ vadovai nepakeis nusistatymo iki gruodžiui suplanuoto visuotinio virtualaus išleidimo, tai meksikiečių režisieriaus išpuoselėtas šedevras nebeteks prasmės.
Ilgi vienu kadru užfiksuoti epizodai reikalavo skrupulingos choreografijos ir smulkmeniškumo. Masinė Rytų kovos menų treniruotė smėlynuose užgniaužia kvapą. Atvykimo į ligoninę, registracijos skubiam priėmimui ir komplikuoto gimdymo scena jautriai sugraudina. Milžiniškų gabaritų automobilio „Ford Galaxy“ pedantiškas įvarymas į siaurą namų koridorių tarp šuns išmatų prajuokina šmaikštumu. Didelė srovė įtraukia valiūkiškai besimaudžiusius vaikus gilyn ir plaukti nemokanti auklė puola jų gelbėti dar vienoje aštrios įtampos scenoje.
Genialus sugrįžimas namo
Kruopščiajam A.Cuaronui rūpi kiekvienas kadro milimetras ir, atrodo, kad jis apgalvojo kiekvieną judesį ne tik antrame, bet ir trečiame plane. Jo realizuoti kadrai žiūrisi lyg judantys paveikslai, kuriuos norėtųsi peržvelgti dar ir dar sykį.
Mes regime revoliucinėmis nuotaikomis kunkuliuojančią Meksiką kasdieninių gyvenimo grožybių fone su dainingais vestuvių muzikantais Karibų kurorte ir iš gigantiškos patrankos šokinėjančiu gatvės cirko artistu. Neturtingų ir socialiai motyvuotų studentų demonstracija prieš autoritarinį režimą įsiliepsnoja kruvinomis žudynėmis, 1971-ųjų istorinį įvykį režisierius stebi iš antro aukšto per langus ir vėl priverčia aikčioti iš realistiškai šiurpinančios nuostabos. Tai aukščiausios prabos kinas!
Intrigos namuose prasideda, kai gydytojas tėvas išeina pas jaunesnę meilužę, sumeluodamas žmonai komandiruotę užsienyje, o gerąją auklę palieka Rytų kovos menais susidomėjęs jaunuolis vos tik išgirdęs apie jos nėštumą per Louiso de Funeso komedijos peržiūrą kino teatrą.
Pagrindinį vaidmenį neįtikėtinai ir beveik nebyliai atliekanti debiutantė Yalitza Aparicio pribloškia aktoriniais gebėjimais. A.Cuaronas kadaise įžiebė Gaelio Garcia Bernalio ir Diego Luna’os karjeras („Ir Tavo mamą taip pat“), o dabar vėl grįžo į gimtąją Meksiką po 17 metų pertraukos.
Kas dabar bus?
Kanų festivaliui nepasisekė surengti pasaulinės „Romos“ premjeros, nes prancūziški įstatymai draudžia organizuoti internetinius ir televizinius filmo seansus anksčiau nei praėjus metams po pirmojo komercinio seanso kino teatruose. „Netflix“ ši sąlyga niekaip netenkino. Kaip jie dabar planuoja sutalpinti A.Cuarono didybę, grožį, nostalgiją ir magiją į mažiausio gabarito ekranėlius su prasčiausiu mono garsu?
Jei „Netflix“ vadovai nepakeis nusistatymo iki gruodžiui suplanuoto visuotinio virtualaus išleidimo, tai meksikiečių režisieriaus išpuoselėtas šedevras nebeteks prasmės. Pačioje geriausioje kokybėje jį pamatys pernelyg mažai žmonių. Galbūt vardan to tikslo dar labiau verta „Romai“ atiduoti „Auksinį liūtą“ ir paskatinti verslo liūtus keisti sprendimus? Nejaugi neįmanoma padaryti išimties ir parodyti bent jau A.Cuaroną kino salėse? Juk po metų tą paties prašysime dėl Martino Scorsese, Roberto de Niro ir Al Pacino.
Manipuliuojantis valdžios troškulys
Holivudo studijos „Fox Searchlight“ atstovaujama komiškai aistringa kostiuminė drama „Favoritė“ (The Favourite) jau vėlyvą rudenį bus rodoma viso pasaulio kino teatruose.
Gudriai parašytas, pramoginis ir smagus korsetų, perukų, makijažo, vilionių, ištvirkimų, klasikinės muzikos spektaklis su lenktyniaujančiomis antimis, balandžių šaudynėmis Gudzinevičiūtės stiliumi, prisirpusių vaisių mėtymu į apkūnius nuogalius ir besiveisiančiais triušiais patrauks tolerantiškesnius netradiciniams santykiams žiūrovus.
Tačiau Lietuvoje LGBT net karališku lygmeniu tikriausiai ir vėl bus tyliai ignoruojama po privalomų festivalinių seansų. Prisiminkite, kas nutiko lietuviškai „Sangailės vasarai“.
„Favoritę“ režisavo graikas Yorgos Lanthimos, tačiau kaip tik šiame filme absoliučiai nesijaučia jo patrakusių idėjų, šaltakraujiškos šoko terapijos ir gebėjimo drąsiai provokuoti. Kai kur dar prasismelkia juodas humoras, tačiau pirmą kartą ne savo scenarijų realizuojantis graikas jaučiasi lyg užsidėjęs ne savo karūną. Tarsi pastebime jį dominančias temas ir dilemas, tačiau viskas taip suprastinta ir distiliuota, kad tampa spalvingai beveide pramoga, kurią galėjo ramiai surežisuoti bet kas kitas.
Nerasite čia nei „Iltinio danties“ sadizmo, makabriško „Alpių“ brutalumo ar romantiškų „Omaro“ vienišumo fantazijų. Patrauklių filmų apie brutalią konkurenciją dėl sosto, nenumaldomą valdžios troškimą, apgaulingą lojalumą, įmantriai suplanuotas išdavystes, kerštą ir pasiutusias manipuliacijas prikurta užtenkama gausybė, o Y.Lanthimos tiesiog prideda dar vieną lengvai nuspėjamą XVIII amžiaus geismingų nuotykių rinkinį. Daugumai tai patiks, bet iš graikų meistro jau laukiame rimtesnio išbandymo, o ne efektingo honoraro atidirbimo.
Trijų aktorių šou
Neatpažįstamai pasikeitusi Emma Stone yra fantastiška apgaulingai drovios tarnaitės vaidmenyje, tačiau Venecija antrą sykį per trejus metus neskirs „Volpi“ taurės tai pačiai aktorei (ji nugalėjo už pasirodymą „Kalifornijos svajose“).
Iš pirmo žvilgsnio kukli prasilošusio aristokrato dukra atvyksta į Anglijos karalienės (Olivia Colman) rezidenciją geranorišku nedoros tetos kvietimu. Ji moka tarp miško žolių surasti kraujuojančias žaizdas magiškai gydančius lapus ir taip įgauna pasiligojusios monarchės pasitikėjimą. Naivuolė pati nesupranta, kaip griauna tiesmukiškai sugalvotą godžios giminaitės Ledi (antrą kartą pas graiką vaidinanti Rachel Weisz) klastūnišką planą.
Rūmų naujokė atsitiktinai išsiaiškina apie slaptą dviejų moterų meilės ryšį ir 17 triušiukų, kuriuos karalienė pristatinėjo savo vaikais. Jaunoji intrigantė užsimano išstumti iš karalienės lovos vyresnę konkurentę ir stilingai priartėti prie aristokratijos gėrybių. Tame pačiame miške ji žino, kaip atpažinti nuodingas žoleles, kurios pasitarnaus kerštingam sumanymui.
Vaikinas ir trys jo žiaurūs tėčiai
Amerikiečių nepriklausomo kino autoriaus Ricko Alversono tuščias ir pretenzingas kelio filmas „Kalnas“ (The Mountain) akivaizdžiai nublanko A.Cuarono ir Y.Lanthimoso šešėliuose.
Režisierius stengiasi prikaustyti vizualiais išradimais, 1950-ųjų melancholija ir čiuožėjų šokiais ant ledo, bet atgraso nemotyvuotais sumanymais ir kontroversišku žiaurumu. Geriausio debiutuojančio aktoriaus titulą 2013-aisiais iš Venecijos jau išsivežusio perspektyvaus talento Tye Sheridano („Džo“, „Gyvenimo medis“, „Purvas“) įkūnijamas intravertas paauglys praranda ignoravusį tėvą greičiau negu spėjo ką nors iš jo išgirsti (vokiečių aktoriaus Udo Kiero pasirodymas baigiasi faktiškai akimirksniu).
Tuomet prislėgtą ir pasimetusį vienišių fotografą priima psichiatrinėse ligoninėse baisius medicininius eksperimentus atliekantis keliaujantis daktaras (Jeffas Goldblumas). Besibaigiant ištęstam vojažui per nelaimingą šalį prisideda trečiasis, chuliganiškas ir nuolat poetiškai rėkaujantis auklėtojas (prancūzas Denis Lavantas).
Ankstesni, Lietuvoje nerodyti ir Sandanso kino festivalyje tradiciškai debiutuodavę režisieriaus kūriniai („Realybė“, „Pramoga“) inspiravo tikėtis dar vieno protingo ir stilingo filmo, tačiau viltys greitai subliuško. Į „Kalną“ šį kartą nepanoro kopti ir Toronto kino festivalis, kuris ketina ištransliuoti beveik visą Venecijos konkursą, tad Ricko Alversono laukia komplikuotas kelias per mažesnius festivalius. Atrodo, kad Park Sičio sniegynų auklėtiniui Venecija dar yra pernelyg didelė žuvis.
