Venecijos kino festivalis. Septintoji diena. Natalie Portman meta iššūkį Lady Gaga!

Tris antradienio konkursinius filmus susiejo paauglių merginų brandos istorijos JAV, Argentinoje ir Vokietijoje.

Muzika išgelbės pasaulį

2000 m. pirmą dieną po šventinių atostogų moksleivė Celeste pašaunama į kaklą suradikalėjusio klasioko, surengusio skerdynes mokykloje ir per Kalėdas nužudžiusio savo tėvus. Mergaitė išlieka gyva per stebuklą su stubure įstrigusia kulka, išmoksta iš naujo vaikščioti ir pradeda dainuoti pagal vyresnės sesers parašytus žodžius. Muzikos prodiuseriai netrunka pastebėti Celeste talentą. Paauglė įrašinėjama albumus JAV ir Švedijoje.

Viename iš jos populiarių muzikinių klipų panaudotas hologramines kaukes pasigamina Rytų Europos teroristai ir iššaudo poilsiautojus Kroatijos kurorte. Tragiškas įvykis nutinka prieš pat 2017 m. turą kaupinai užpildytoje arenoje Niujorke. Celeste neatšaukia suplanuoto koncerto dėl tragiškų įvykių, susijusių tiesiogiai su ja. Pasaulinio garso pop muzikos žvaigždė pasaulio teroristams suformuluoja narsų pareiškimą: „Pas mane yra žymiai daugiau hitų negu automate AK-74 telpa kulkų“.

Celeste = Natalie

Tai galėtų būti tikra laimingai išgarsėjusios dainininkės istorija, bet eksperimentinio muzikinio pseudo biografinio filmo „Vox Lux“ scenaristai viską išgalvojo. Celeste neegzistuoja realiame gyvenime, bet meistriškai surežisuotas filmas absoliučiai įtikina ir apgauna. Kad patikėtumėte, ką kokį šou išdarinėja įsielektrinusi, plastiška ir energinga Natalie Portman, privalote pamatyti „Vox Lux“.

Tuo pačiu pavadinimu tituluojamas ir naujas Celeste albumas, kurio 5 dainas įrašė pati Natalie Portman. Ji turi stulbinantį balsą ir gali dainuoti geriau už išliaupsintas scenos žvaigždes. Realybėje muziką ir žodžius parašė australų elektroninės muzikos žvaigždė Sia Furler, kuri titruose nurodoma filmo prodiusere kartu su aktoriais Natalie Portman ir Jude’u Law (trečiame plane vaidina prodiuserį).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Natalie Portman

Kada koncertuos Natalie Portman?

Maža to, Natalie Portman surengė įspūdingos choreografijos koncertą 30 tūkst žiūrovų akivaizdoje, ugningai įsijautusi į ekstravagantiškąją Celeste. Jos efektingas pasirodymas primena kažką panašaus į Madonną ir Lady Gagą elektroninės muzikos ritmu. Pasibaigus peržiūrai norėjosi šaukti, kad tai geriausias vaidmuo Natalie Portman („Juodoji gulbė“, „Jackie“) karjeroje.

Nežinia, ar jai užteks didmoteriško žygdarbio „Volpi“ taurei, nes ekrane dominuojanti aktorė pasirodo tik nuo antros dalies aplink 55 minutę. Bet kokiu atveju galime prognozuoti, kad ketvirtą „Oskaro“ nominaciją Natalie jau turi. Labiausiai intriguojantis klausimas, ar kada nors bus išleistas neegzistajuonačios Celeste albumas. Jis turėtų neįtikėtiną paklausą.

Jauniausio režisieriaus spindesys

Pirmojoje dalyje paauglę Celeste taip pat puikiai įkūnyja jaunoji „Vox Lux“ žvaigždė Raffey Cassidy („Šventojo elnio medžioklė“, „Snieguolė ir medžiotojas“). Jauniausias Venecijos konkurso režisierius Brady Corbetas priima drąsų sprendimą antroje ir trečioje dalyse patikėti talentingai merginai Celeste dukters vaidmenį. Iki šiol epizodiniais pasirodymais besireiškusi Raffey sužibėjo lyg nauja ateities žvaigždė.

Dauguma žiūrovų Brady Corbetą vis dar žino, kaip populiarųjį aktorių (Michaelio Haneke amerikietiškoji „Smagių žaidimėlių“ versija, Larso von Triero „Melancholija“, „Debesys virš Sils Marijos“, „Saint Laurent“), bet pasisėmęs patirties iš meistrų jis išsiugdė uoslę pastebėti talentus ir dirbti su aktoriais. Brady Corbetas atrado mažąjį Tomą Sweetą, kuris po debiuto „Lyderio vaikystėje“ rudenį pasirodys Mariaus Markevičiaus lietuviškoje tremties dramoje „Virš pilkų debesų“.

„Vox Lux“ sėkmingas startas Venecijoje – tai nenustojančio stebinti Brady Corbeto nuopelnas. Jis išpuoselėjo dokumentikos manieromis užburiantį filmo stilių ir vėl nufilmavo chronologiškai 35 mm juostoje. Režisierius trokšta, kad patirtumėte tikrą kiną pačiame jo unikalume.

Brady Corbetas yra grynas Venecijos vaikis. Už šiurpinančiai įspūdingą ir paveikią „Lyderio vaikystę“ (rodytą ir „Kino pavasaryje“) apie bevardžio diktatoriaus iškilimą jis nusipelnė „Ateities liūto“ už geriausią debiutą. Dabar jau atėjo tinkama proga 30-metį režisierių pakylėti iki Didžiojo žiuri prizo.

Argentinietiškos sąžinės grožybės

Dainininkė Sia minima ir argentiniečio Gonzalo Tobalo aštriame trileryje „Apkaltintoji“ (The Accussed), kai filmo paauglėms prireikia motyvacijos paprašyti slaptažodžio interneto ryšiui. Sia patinka prodiuseriui Hugo Sigmanui ir nepamirštamai suskambėjo „Laukinių žvėrių“ (Wild Tales) vestuviniame epizode. Jei prisimenate, priešpaskutinis argentinietiškos kino sensacijos epizodas pasakojo apie pasiturintį tėvą, kuris bet kokia kaina siekia ištraukti avariją padariusį ir žmogų pražudžiusį paauglį sūnų.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Dainininkė Sia

„Apkaltintoji“ intriguoja lyg prailginta „Laukinių žvėrių“ epizodo versija be juodai makabriško humoro. Nuo pirmos iki paskutinės minutės įtampos nenuleidžiantis trileris atskleidžia aktualias modernių paauglių gyvenimo peripetijas, socialinės medijos ir televizijos įtaką brandai, jauno žmogaus psichologiją patekus į nepavydėtiną situaciją.

Žavinga moksleivė ir turtingų tėvų dukra per vieną pašėlusį vakarėlį atsiduoda geismui karštai pasimylėti su klasioku, o judviejų aistrą nesislėpdama mobiliuoju telefonu nufilmuoja geriausia draugė. Pornografiškai atviras vaizdo įrašas netrukus patalpinamas į socialinius tinklus ir sulaukia peržiūrų rekordo.

Pažeminta gražuolė susitaiko su netyčinį pokštą iškrėtusia drauge ir iniciatyviai organizuoja negyva palydėtuvių studijoms į užsienį vakarėlį. Ankstų rytą skandalingojo video režisierė randama žiauriai nukraujavusi. Negailestingo nusikaltimo gijos atsisuka į vienintelę įtariamąją, kuri privalės stoti prieš teismą kaip kaltinamoji. Bet ar tikrai ji atkeršyjo taip negailestingai?

(Ne)kalta gražuolė didelėmis akimis

Gonzalo Tobalas pradeda filmą pačiame emocijų pike, kai prabėgus 2,5 metų po įtariamo nusikaltimo kiekvieną apkaltintosios žingsnį ar viešai ištariamą žodį griežtai kontroliuoja rūpestingas tėvas ir užstačius nekilnojamą turtą pasamdytas įtakingas advokatas. Per apklausas teisme sužinome nusikaltimo aplinkybes, naujus įkalčius ir galimas motyvacijas, tačiau įkalčių patikėti paauglės kalte vis trūksta. Rezonansine byla atidžiai domisi populiariausios TV laidos ir skaitomiausi žurnalai.

Psichologinis trileris priverčia spėlioti laukiant verdikto, tačiau režisierius suklysta visai nevystydamas alternatyvių versijų apie kitus(-as) žudikus. Muilinių telenovelių stiliumi vystomos bylos baigtis daugmaž nekelia abejonių, todėl finale daug žadėjusi „Apkaltintoji“ subliūkšta ir mėgina gelbėtis sunkiai įtikinama (nors įmanoma) fantastine „deus-ex-machine“ versija.

Šiemet Argentino siūlo žymiai geresnių filmų. Kas nutiko, kad Venecija pasirinko būtent „Apkaltintąją“? Nejaugi meno vadovas Alberto Barbera pateko į gražuolės aktorės ir vietinės pop muzikos žvaigždės didelėmis išraiškingomis akimis Lali Esposito vilionių pinkles? Tikėkimės, kad Pietų Amerikos TV serialuose iki šiol vaidinusi paauglė pernelyg neapžavės Žiuri prezidento Guillermo del Toro.

Psichologinis trileris priverčia spėlioti laukiant verdikto, tačiau režisierius suklysta visai nevystydamas alternatyvių versijų apie kitus(-as) žudikus.

Vokiškas epinis serialas

Paauglystės branda nedėkingomis sąlygomis persmelkia vokiečių režisieriaus Floriano Henckelio von Donnersmarcko epinę melodramą „Niekuomet neatsigręžk“ (Never Look Away), kuri turi pateisinamą alternatyvų pavadinimą „Paveikslas be autoriaus parašo“ (Work Without Author). Įtartinai užstrigęs kūrybiniame procese autorius virkdančiai ir sentimentaliai perbėga bent 30 metų Vokietijos istorijos „muilo operų“ manieromis.

Svarbu žinoti, kad filmų skautams „Niekuomet neatsigręžk“ gerai žinomas pastaruosius penkerius metus, kai problematiškai strigo gamyboje, nesėkmingai ieškojo premjerinio festivalio, leidosi į montažo pakeitimus ir perfilmavimus. Jau scenarijaus stadijoje gigantiškas kūrinys skleidė neigiamas reakcijas, kurių prodiuseriams nepavyko nuslėpti, ir rizikavo būti niekuomet nepabaigtas.

Kita vertus, Floriano Henckelio von Donnersmarcko debiutinis filmas „Kitų gyvenimai“ (The Lives of Others) išgyveno savotišką kino pelenės istoriją – absoliučiai visų prestižinių kino festivalių nuvertintas ir ignoruotas kūrinys pelnytai iškovojo „Oskarą“ ir suskambo žiūrovų favoritu.

Jau kandidatas

Todėl po ilgos pertraukos grįžtantis vokietis (tik trečiasis režisieriaus filmas per 12 metų!) Venecijoje buvo laukiamas su dviprasmiškais lūkesčiais. „Niekuomet neatsigręžk“ nėra jau toks tragiškai blogas filmas, kaip signalizavo ženklai.

Tačiau jis tikrai per prastas atstovauti visą Vokietiją viename iš trejų pačių svarbiausių festivalių ir būsimosiose varžybose dėl patekimo į „Oskaro“ nominaciją už geriausią užsienio šalies filmą. Nors ką gali žinoti? Galbūt perkramtytos melodramatiškos šeimos paslapčių intrigos paveiks pažeidžiamiausius Akademijos balsuotojus, kurie mėgsta simpatizuoti žinomiems vardams ir ankstesniems nugalėtojams.

Pirmiausiai „Niekuomet neatsigręžk“ yra be pateisinamos priežasties per ilgai ištęstas. Tris valandas ir aštuonias minutes išsėdėti įmanoma, bet tą pačią istoriją apie kaltę, prisiminimus, meilę, meną ir lėtą kerštą buvo įmanoma sudėti į dvigubai trumpesnį laiką be papildomų nukrypimų, padūsavimų ir nebūtinų naujų veikėjų

Viskas dėl vaiko ir giminės pratęsimo

Berniuko Kurto talentą piešti anksti užčiuopusi teta muzikantė Elžbieta atsitiktinai įteikia gėlių pačiam Hitleriui per šventinį paradą ir užsisvajoja nuoga sugroti pianino koncertą gerbiamam Fiureriui. To pilnai pakanka, kad mergina būtų pripažinta beprote ir izoliuota. Jėga brukama į gydytojų furgoną ji ištaria mažajam: „Viskas gražu, kas yra tikra. Niekuomet neatsigręžk“. Goebbelso ir Goeringo kūdikius pasitikęs ginekologas Karlas Sybandas gavo nacių pareigūno titulą ir galimybę nuspręsti pacientų likimą. Profesorius pasmerkia areštuotą merginą negailestingai operacijai ir neišvengiamoms maudynėms dujų kameroje, nes vietos po saule pasiligojusiems piliečiams nebeužtenka.

Rusams nuginklavus Hitlerį kalėjime atsidūręs Profesorius išgelbėja Generolo sūnų per sudėtingą gimdymą ir užsitarnauja patikimą stogą. Atsitiktinumų gyvenime pilna, tad užaugęs berniukas tapytojas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Profesoriaus dukterį vardu Elžbieta ir išsinuomoja kambarį jį namuose. Mergina pasijaučia nėščia, o tai nujautęs despotas tėvas ciniškai išaiškina būsimam uošviui išgalvotą ginekologinę ligą ir įtikina būtinybę padaryti abortą. Atėmęs kūdikį jis tik sustiprina meilę, o vėliau išaiškėjus nedoriems kėslams įkvėpia meniškam kerštui.

Tokios serialinės peripetijos garantuotai patiks masinei auditorijai, gebančiai užsimerkti prieš klaidas, nereikalingus kadrus ir banalių idėjų perdozavimą. Nejauku žiūrėti filmą, kai rimtos akimirkos išprovokuoja juoką kvailais dialogais ar nemotyvuotas poelgiais. Francois Ozono išryškinta vokiečių aktorė Paula Beer („Francas“) atrodo blankiai, nes režisieriui rūpi gašlūniškai ją nurenginėti, apnuoginti krūtinę ir mėgautis dailiu užpakaliu. Ji gali žymiai daugiau negu su partneriu Tomu Schillingu voliotis nuoga lovoje Neymaro suktukais, kurie paradoksaliai padeda pastoti paskutiniu metro traukiniu pasprukus į Vakarų Vokietiją.