Vienintelis valstybės pripažintas gyvenimo būdas yra gyvenimas kartu su
partneriu. Todėl Deividas atvyksta į specialų viešbutį vienišiams, kuriame per 45 dienas turi susirasti sau porą. Žmonės, kuriems to padaryti nepavyko, yra paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą. Iš čia ir filmo pavadinimas „Omaras“ – nesėkmės atveju Deividas norėtų tapti šiuo gyvūnu. Į viešbutį jis atvyksta kartu su savo broliu, kuris jau yra paverstas šunimi.
Viešbučio vadovybė su patarnautojais turi visą sistemą, turinčią padėti surasti antrą pusę: organizuoja romantiškus pobūvius, teikia pasiūlymus (leidžiama netgi išsinuomoti dukrą ar sūnų). Viskas čia persmelkta keistomis taisyklėmis ir ritualais, tarp kurių masturbacijos draudimas vyrams, arba moterims skirtas vaidinimas, kuriame mokoma, kad vieniša moteris yra antrarūšė ir yra pasmerkta būti auka, o kartu su vyru yra patikimiau ir geriau. Draudžiama ir laisvai pasirinkti sau porą, abu žmones turi vienyti jiems būdingas požymis, pvz., trumparegystė arba šlubavimas.
Galima su tokiomis taisyklėmis nesutikti ir pabėgti į gretimą mišką, kuriame gyvena opozicinė vienišių bendruomenė, vadovaujama Lea Seydoux herojės. Tačiau šie du pasauliai, kad ir kokie skirtingi atrodytų, iš esmės yra panašūs: bendruomenėje egzistuoja ne mažiau griežtos taisyklės (pvz., draudimas įsimylėti ir užmegzti artimus santykius su kitais žmonėmis), už kurių pažeidimą yra žiauriai baudžiama. Be to, viešbučio svečiai medžioja miške gyvenančius opozicionierius: už sumedžiotuosius yra suteikiamos papildomos dienos partnerio paieškai. Kai kurie žmonės tokiu būdu gyvena viešbutyje jau ne vieną mėnesį, apeidami reikalavimą susirasti partnerį per 45 dienas.
Išbandęs beveik visas viešbučio siūlomas alternatyvas, Deividas pradeda maištauti ir pabėga į mišką, kuriame sutinka Rachel Weisz heroję ir ją įsimyli. Kartu jie bando kovoti prieš sistemą, tačiau, kaip mes visi puikiai žinome, totalitarinėje visuomenėje maištas niekada nelieka be pasekmių.
Yorgos Lanthimos filmas „Omaras“ yra apie pasaulį, kuriame žmogiški santykiai ir jausmai yra pilnai kontroliuojami. Meilė šiame pasaulyje yra ne laisvas jausmas, ne dovana, o prievolė, įsakymas, kurį privalu vykdyti. „Omaras“ – tai antiutopija, tačiau ne apie politiką, karą, knygų deginimą arba visuomenės atbukimą, o apie šeimos institutą. Tai mėgstamiausia Yorgos Lanthimos tema, kurią jis įvairiais rakursais nagrinėja ir kituose savo filmuose, keldamas žiūrovams nepatogius ir sunkius klausimus. Filme „Alpės“ gydytojų grupė siūlo savo paslaugas pacientams, išgyvenantiems artimųjų netektį: jie vaidina mirusiuosius, taip bandydami sumažinti netekties skausmą. Filme „Iltinis dantis“ iš pažiūros paprastoje šeimoje visiškoje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio auga paaugliai, kuriems draudžiama išeiti iš namo sklypo ribų tol, kol jiems neiškris iltinis dantis. Vaikai gyvena uždarame pasaulyje, laukdami savo laisvės dienos ir nesuprasdami, kad ji niekada neateis.
„Omaras“, kurį režisavo graikas Yorgos Lanthimos, 2015 m. gavo Kanų festivalio Žiuri prizą.
