„Derindamiesi prie aktualijų ir pristatę galimybę šiemet festivalio filmus žiūrėti internetu, toliau liekame ištikimi kinui didžiajame ekrane. Todėl esame labai laimingi galėdami Kauno žiūrovus ir šiemet pakviesti į kino salę jų mieste, – sako viena festivalio organizatorių Vilma Levickaitė. – Juolab, kad čia jų lauks ne tik filmų peržiūros, bet ir gyva pažintis su mokumentikos pradininko Peterio Watkinso kūrybos liudininkais – aktoriais Pierrie Vergnaud ir Caroline Lensing-Hebben bei režisieriaus sūnumi ir kūrybos atstovu Patricku Watkinsu.“
Festivalio svečių delegacija Kaune pristatys P. Watkinso filmą „Komuna (Paryžius, 1871)“ (2000). Šiuo eksperimentiniu pasakojimu autorius žiūrovus nukelia į XIX amžiaus pabaigos Paryžių, kur Versalio televizijos žurnalistai transliuoja ramią, oficialią šalies įvykių apžvalgą. Tuo metu Paryžiaus komunos televizija siekia pristatyti sukilėlių nuomonę. Teatrą primenančioje aplinkoje aktoriai interpretuoja Paryžiaus komunos veikėjus, pasakojančius, ką šie jaučia ir mano apie socialines bei politines reformas. Režisierius filme toliau plėtoja jam būdingą stilistiką – žinių reportažo maniera jis pristato įvykius, nutikusius dar iki radijo ir televizijos atsiradimo.
Pamatyti filmą „Komuna (Paryžius, 1871)“ ir pasimatyti su jame vaidmenis sukūrusiais aktoriais bei režisieriaus sūnumi ir kūrybos puoselėtoju P. Watkinsu festivalio organizatoriai ir Kauno menininkų namų programa „Mokumentai“ kviečia jau šį šeštadienį, spalio 3 d. Diskusiją moderuos Agnė Bagdžiūnaitė. Daugiau informacijos apie šį renginį rasite čia.
Ne ką mažiau intriguojantis pasimatymas Kauno kino mėgėjų laukia ir su dar vienu VDFF svečiu – Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“, pristančiu filmą „Diego Maradona“ (rež. Asif Kapadia, 2019). „Oskaru“ už dokumentinę biografiją „Amy“ (2015) apdovanotas britų režisierius šįkart narplioja argentiniečių futbolo legendos asmenybę. Vienas geriausių XX amžiaus futbolininkų Diego Maradona 1984 m. pradėjo žaisti Neapolio klube ir net du kartus iškovojo Italijos čempionų titulą. Stadione Maradona darė stebuklus, tad už aikštelės ribų su juo buvo elgiamasi kaip su dievu. Deja, jo gyvenimas turėjo ir tamsiąją pusę, nes pagundų ir pavojų kupinas miestas bei ugningas argentiniečio būdas puikiai vienas kitą atitiko. Apie šlovę ir jos kainą pasakojantis filmas sukurtas panaudojus penkis šimtus valandų niekur nerodytos asmeninio Maradonos archyvo medžiagos.
Genijaus talento lemtos intrigos toliau verda filme „Mano Rembrantas“ (2019), kuriame Nyderlandų režisierė Oeke Hoogendijk praskleidžia Rembranto kūrybos kolekcionierių, restauratorių ir prekeivių pasaulio uždangą. Pasirodo, čia kunkuliuoja aistros, artimos Šekspyro dramoms. Filme Luvro ir Amsterdamo muziejai konkuruoja dėl teisės įsigyti porą meistro paveikslų. O didžiausią paveikslų kolekciją turintis verslininkas prisipažįsta bučiavęs Rembranto tapytą moters portretą į lūpas.
Viliojančius ir mįslingus filmo herojų portretus savita menamosios dokumentikos kalba tapo ispanų režisierė Nuria Giménez. Jos „Mano meksikietiškas riestainis“ (2019) prasideda nespalvotais Antrojo pasaulinio karo lakūnų kadrais ir ištraukomis iš Vivian Barrett dienoraščio. Vivian pasakoja apie save ir savo vyrą Leoną, kuriam lėktuvo avarijos metu buvo pažeista klausa, ir jis nebegalėjo skraidyti. Leono filmuotoje medžiagoje besiskleidžiantis prabangus poros gyvenimas žiūrovą nejučia įtraukia į stilingas ir gurmaniškas režisierės manipuliacijas, kurių mastas paaiškėja, žinoma, tik pačioje filmo pabaigoje.
Ribas tarp to, kas tikra, o kas ne, kas žemiška, o kas egzistuoja „anapus“, trina ir du Kauno žiūrovų laukiantys filmai iš specialiosios programos „Anapusybės antropologija“.
Islamo kultūroje Barzakh reiškia tarpinį pasaulį. Būseną tarp gyvenimo ir mirties. Vietą tarp rojaus ir pragaro. Tie, kas įžengia į Barzakh, laukia teismo, bet nežino, kada ir kur nukeliaus. Ispanų režisierius Alejandro Salgado filme „Barzakh“ (2019) atkuria šią fantasmagorišką, nakties gaubiamą erdvę. Jo filme Marokas yra pragaras, iš kurio bėgama, o Europa – rojus, kurį tikimasi pasiekti.
Kanados menininkas Joshua Bonnetta filmo „Antra rega“ (2020) žiūrovams padovanos audiovizualinę patirtį, kuri nukels į stebuklingą pasaulį šalia Škotijos krantų – Išorinių Hebridų salas. Antgamtiška čia, atrodo, viskas: ir kraštovaizdis, ir tautosaka, persipynusi su baugiais vietos gyventojų pasakojimais apie sudegusius kaimus ar paskendusius arklius. O ypatingos vietinių tradicijos iš kartos į kartą perduoti gebėjimą nuspėti ateitį su filme kuriamu pasauliu dera taip, kad nejučia gali kilti klausimas, ar Išorinių Hebridų salos egzistuoja iš tikrųjų – bent jau „šioje realybėje“.
Jau prasidėjęs VDFF Vilniuje žiūrovų lauks iki spalio 4 d. Spalio 2–4 d. festivalis svečiuosis Kaune, spalio 9–11 d. – Klaipėdoje. Festivalio filmus dokumentinio kino mėgėjai šiemet kviečiami žiūrėti ir internete – „Skalvijos“ virtualioje salėje, arba VDFF svetainėje bei Sinemateka sveitainėje.
